Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Naujienos

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Naujienos

2012 m. kovo 21 d.

Medžioklė tarybiniais laikais ir dabar

Žurnalas "Medžiotojas ir medžioklė"
2012 m. Nr.1 (155)
Feliksas Žemulis

Kokia ji buvo prieš 30–40 metų – tarybiniais laikais, kuriuos dažnas jaunas žmogus laiko tamsiais ir gūdžiais? Atsakyti į šį klausimą paprašėme porą patyrusių senų medžiotojų – Algimantą Kamičaitį ir Gediminą Tursą. Paskaitę jų pasakojimus jaunieji medžiotojai, ir ne tik jie, galbūt nustebs, kad ir vadinamuoju sovietmečiu būta nemažai gero. Net ir medžioklėse, kurias kai kurie žmonės smerkia. Pasigilinę atrasime, jog ir tada labai stengtasi tvarkyti medžiokles taip, kad jos tarnautų žmonėms ir nekenktų gamtai, netgi ją puoselėtų. Be to, medžioklėmis pagal galimybes siekta išpešti Lietuvos valstybei kuo daugiau naudos...

Pirmasis mūsų pašnekovas Algimantas Kamičaitis Kauno miškų technikume įgijo miško techniko, o Vilniaus universitete – ekonomisto specialybę. Dirbo Prienų miškų ūkio Stakliškių, Jiesios, Išlaužo girininkijose, Šunskų valstybinio medžioklės ūkio Punios medžioklės bare, Alytaus miškų ūkyje. Lietuvos teriologų draugijos narys, medžioklės trofėjų vyr. ekspertas.

Žvėrys tapdavo valiuta
Prieš 30 metų medžioklės ūkis buvo vienintelė ūkio šaka ano meto Lietuvoje, turinti ekonominį savarankiškumą. Dabar, kai visa šalis, visos jos ūkio šakos yra ekonomiškai savarankiškos, tai sunku įvertinti. Medžioklės ūkis buvo vienintelė tokia laisva ūkio šaka. Tiesa, apie šio ūkio savarankiškumą tada niekas garsiai nekalbėjo ir už eksportuojamą žvėrieną gaunama valiuta disponavo tik Lietuvos valdžia.
Tai ir buvo svarbiausia priežastis, kodėl medžioklės reikšmė visoje tuometinėje ekonomikos struktūroje, nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir nežymi, iš tikrųjų buvo labai didelė. Už žvėrieną gaunama valiuta buvo naudojama deficitiniams vaistams, medicinos aparatūrai pirkti ir kitkam, kam išprašyti pinigų iš Maskvos buvo beveik neįmanoma.
Lietuvos valdžiai buvo ne taip svarbu, keliais šimtais tonų mažiau ar daugiau bus pieno ar mėsos parduota ir išvežta į Maskvą ar Leningradą. Kiekvienas kilogramas žvėrienos, kuri buvo eksportuojama į užsienį, buvo nepalyginamai svarbesnis. Kiek valiutos gaudavome – nežinau, tai buvo labai įslaptinta.
Kita medalio pusė – tai formavo labai neigiamą reakciją: kilo pavydas, nepasitenkinimas, net pasipiktinimas. Dabar labai lengva viską suvesti į personalijas, atseit valdantieji mėgo medžioti. Esą tokia tuometinių valstybės vadovų rezoliucija – „briedžių medžioklės nemažinti“ – buvusi dėl to, kad jie mėgę medžioti briedžius. Kiek žinau, to meto valstybės vadovų medžioklės poreikius ir polinkius – jie nebuvo išskirtiniai. Briediena buvo deficitinė žvėriena užsienio rinkoje, taigi briedžių skaičiaus reikėjo nemažinti.
Tais laikais medienos kainą nustatydavo Maskvoje esantis TSRS valstybinis kainų komitetas ir mediena prekiniu, piniginiu požiūriu buvo menkavertė. Labai nedaug kas šiandien prisimena, kad tuomet apie 30 procentų miškų ūkių darbuotojų gaudavo atlyginimus iš valstybės biudžeto, o mediena padengdavo tik apie 10–20 procentų miškų ūkio darbuotojų išlaikymo. Tad moraline prasme mediena tada buvo svarbi žaliava, bet finansine, ekonomine – beveik nulis. O žvėriena buvo svarbi ir reikalinga.

Medžiotojams – tik kepenys
Ano meto medžiotojams gyvenimas nebuvo nei lengvas, nei labai geras. Kažkoks naivuolis šiais laikais parašė, kad esą sovietmečiu buvo labai lengva įstoti į medžiotojus, nes sotus žmogus sukalbamesnis, lengviau valdomas. Tas autorius nesupranta, kuo anų laikų medžiotojas buvo sotus, jeigu visi briedžiai, elniai buvo priduodami eksportui. Tik 10–20 procentų stirnų likdavo medžiotojams, na, paskutiniais sovietmečio metais arti pusės šernienos atitekdavo jiems – ir viskas.
O iš briedžių, elnių juos sumedžiojusiems likdavo tik širdys, kepenys, liežuviai. Na, ir trofėjai, kurių irgi ne per daug buvo, nes jais nelabai rūpintasi.
Ir kas pikčiausia – reikėjo medžioti stambiuosius žvėris, bet pagal kiškių medžioklės technologiją: su varovais, lygiavamzdžiais šautuvais. O gauti graižtvinį šautuvą anuometinio valstybės saugumo (KGB) požiūriu buvo neleistina eiliniam žmogeliui. Kad paprastas medžiotojas gautų graižtvinį šautuvą, reikėjo neeilinių pastangų, tik gal keletas paprastų medžiotojų Lietuvoje turėjo tokį šautuvą.
Tai štai koks buvo ano meto medžiotojų gyvenimas. Jeigu pažiūrėtume į statistiką, tai šaudydavome daug briedžių, elnių, ypač paskutiniais sovietmečio metais, o iš tikrųjų medžiotojams iš to nebuvo nieko gero. Medžioklės eksportui daugelyje Lietuvos vietų būdavo vadinamos baudžiava. Bent kur aš medžiojau – tai tikrai.
Medžioklės kultūra didesnę prasmę įgavo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kai žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, po valstybės skilimų ir karų vietinės diduomenės beveik neliko, jos vietą užėmė ateiviai rusai. O prieškario Nepriklausomybės laikotarpis buvo trumpas. Tik 1930 metais įsikūrė Tarptautinė medžioklės taryba. Vienas kitas medžiotojas išvažiuodavo į užsienį, ir viskas.
Didelį postūmį keliant medžioklės kultūrą turėjo vadinamoji turizmo medžioklė, kai į Lietuvą buvo pradėta įleisti užsieniečius ir medžioklė tapo organizuojama pagal europinius standartus. Mūsų medžiotojai greitai perėmė tokius medžioklės kultūros dalykus kaip sumedžioto žvėries pagerbimas. O dabar daug mūsų medžiotojų medžioja užsienyje ir pasimoko.
Lietuvoje atsirado jau keletas medžioklės ragų orkestrų, šimtasiūles pakeitė tvarkingos medžiotojų uniformos, graižtviniai šautuvai tapo prieinami kiekvienam medžiotojui. Dabar mūsų medžiotojai – jau europiniai.
Pagerėjo ir medžiotojų ruošimas, mokymas. Žinoma, mes dar nepasiekėme tokio lygio, apie kurį man pasakojo vienas austrų inžinierius: „Savo gyvenime labai daug įvairių egzaminų laikiau, bet pats sunkiausias buvo medžiotojo egzaminas.“ Mums iki to dar toli, bet vis dėlto ta kryptimi einama.

Žvėrims reikia daug erdvės
Svarbu ir medžiotojų kolektyvo savarankiškumas. Sovietmečiu viskas medžioklės ūkyje buvo sureguliuota, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinė taryba faktiškai turėjo privilegijuotos ministerijos statusą, visi jos etatai, ypač vadovų postai, buvo derinami su visagaliu KGB, partija ir vyriausybe. Dabar tuo požiūriu Lietuvos medžiotojai gyvena savarankiškiau.
Tačiau savarankiškumas – lazda su dviem galais. Gerai, kad turime Medžioklės įstatymą. Labai svarbu, kad jame nustatytas minimalus medžioklės ploto vienetas – ne mažiau kaip 1 000 ha. Dauguma medžioklės plotų, kur medžioja medžioklės klubai, būreliai, yra dar didesni, ir tai gerai. Juk 1 000 ha žvėrims – nedaug. Tokiame plote įmanoma tvarkyti tik šernų ir stirnų medžioklės ūkį. O didieji žvėrys – elniai, briedžiai – migruoja didesniais atstumais. Jiems turėtų būti keliasdešimties tūkstančių hektarų plotai.
Mokslų daktaras Kęstutis Pėtelis savo disertacijoje apie Pietvakarių Lietuvos kanopinius žvėris išskyrė vidutiniškai 37 tūkst. ha miškų dydžio tauriųjų elnių subpopuliacijas. Briedžių populiacija dėl geografinių veiksnių yra mažesnė – apie 18 tūkst. ha. Štai tokio dydžio medžioklės plotų vienetuose jau galima normaliai tvarkyti ir tauriųjų elnių, ir briedžių medžioklės ūkį.
Gaila, kad medžioklės plotų rajonavimas nebuvo įtrauktas į Medžioklės įstatymą, o liko tik įstatymo įgyvendinamajame teisės akte – Medžioklės taisyklėse. Stambiųjų kanopinių žvėrių medžioklės rajonai nustatomi sudarant medžioklės tvarkybos projektus, bet tai irgi įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai.
Mūsų liberalams labai patinka, kad Vokietijoje, į kurią mes lyg ir orientuojamės tvarkydami savo medžioklės ūkį, minimalus medžioklės ploto vienetas yra 75 ha. Tačiau tie 75 ha turi būti asmeninė medžiotojo nuosavybė. Tik tada tokio dydžio teritorijoje galima bus turėti asmeninį medžioklės plotą. Kitaip tariant, jis nebus įtrauktas į kolektyvą medžioklėms. O jeigu plotas yra mažesnis – jis įtraukiamas į kolektyvą.
Neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė keleto Vokietijos ūkininkų ieškinius, kuriais jie reikalavo suteikti teisę išstoti iš medžioklės kolektyvo, kitaip tariant, uždrausti savo žemėje medžioti.
Mūsų liberalai Lietuvos ūkininkams jau iškovojo tokią teisę, beje, nelabai reikalingą, kuria dažnai piktnaudžiaujama, o štai kitose Europos šalyse neleidžiama, ir viskas. Tiuringijos žemėje buvo tokia teisė suteikta. Bet jeigu dėl asmens, kuris savo žemėje uždraudė medžioti, tas draudimas trukdo medžioti kituose plotuose, tai ne tik tam asmeniui niekas neatlygina žvėrių padarytų nuostolių – atvirkščiai, jis pats privalo padengti nuostolius tuose plotuose, kur draudimas trukdo medžioti. Taigi teisė lyg ir yra, bet geriau ja nesinaudoti.

Valdo teisėnaudininkai
Medžioklės įstatymas daugeliu atžvilgių yra geras, tačiau valstybėje kol kas nėra medžiojamosios faunos skaičiaus reguliavimo strategijos. Net medžiojamosios faunos apsauga tapo pačių medžiotojų reikalu, nes aplinkosaugos struktūros gana sunkiai gali šiais darbais užsiimti.
Štai pavyzdys: mūsų medžiotojų kolektyvas, kuriame aš medžioju, sugavo brakonierių, o jo graižtvinį šautuvą perdavė policijai. Aišku, tai padarė ne vien medžiotojai, gink Dieve – išsikvietė aplinkosaugininkus, viskas buvo filmuojama, fotografuojama, įrašinėjama.
Netrukus aplinkosaugininkams skambina iš policijos ir sako: „Tai kokį jūs ten brakonierių pagavot – jo šautuvas be spynos, negalėjo jis tokiu šaudyti.“ Inspektorius atsako: „Čia jūsų problema, o mes perdavėme jums šautuvą techniškai tvarkingą, su spyna – yra nuotraukos.“
Nors byla pakliuvo į teismą, vis dėlto niekaip negalima buvo įrodyti, kad brakonierius (pasirodo, dirbo policininku – red. pas.) yra brakonierius. Teisėjui policijos išvada, kad šautuvas be spynos, pasidarė pagrindinė ir jis nubaudė brakonierių – pareiškė papeikimą... Kas girdėjo tą papeikimą? Brakonierius taip ir liko policininku.
Sovietmečiu iš tarybinės milicijos jis būtų buvęs išspjautas išsiaiškinus, kad yra brakonierius. Ir dabar Vakaruose „argumentas“, kad neva tas žmogus vaikščiojęs po svetimus medžioklės plotus su šautuvu be spynos, prajuokintų bet kurio teismo teisėjus.
Man atrodo, jau atėjo metas, kai lietuvių kalboje įsitvirtins naujadarai „teisėnauda“, „teisėnaudininkai“. Tai asmenys, kurie naudojasi teisėsauga – piktnaudžiauja, naudojasi savo tarnybine padėtimi ir ryšiais bei pažintimis savavališkiems interesams ir net nusikalstamiems veiksmams.
Tie teisėnaudininkai pasiekia labai aukštų postų. Antai Alytuje, gražioje vietoje, yra solidus Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento pastatas. Prie jo aptvaras, kuriame stovi inspektorių automobiliai. Jais naudotis ne darbo laiku inspektoriai gali tik turėdami raštišką departamento direktoriaus leidimą.
Vadinasi, jau vien tai, kad automobiliai ten stovi, leidžia nusikaltėliams be didelių sąnaudų kontroliuoti pareigūnų darbą ir vykdyti savo veiklą. Kai pagalvoji apie tokius dalykus, supranti, kaip tos teisėnaudos struktūros galingos, jeigu net sau palankius aplinkosaugos veiksmus gali suorganizuoti.

Pageidavimų apskaita
Keičiantis Lietuvoje santvarkoms, medžiojo ir brakonieriavo kas tik netingėjo. O dabar stirnų ir šernų skaičius atsikūrė. Tai sėslūs žvėrys. O tų, kurie migruoja dideliais atstumais, skaičius liko apgailėtinai menkas. Nenoriu prieštarauti šiandieninių apskaitų duomenims, bet jie man primena pageidavimų koncertą, kai kiekvienas medžiotojų kolektyvas užrašo savo medžioklės plotuose tiek žvėrių, kiek norėtų gauti licencijų juos sumedžioti.
Ne taip seniai Lazdijų rajono medžiotojai gavo rekordinį skaičių licencijų medžioti tauriuosius elnius – net 60. Tačiau pavyko sumedžioti tik penktadalį. Jeigu elnių būtų tiek, kiek buvo parodyta apskaitoje, tai ir būtų sumedžiota, kiek gauta licencijų...
Apskaita šiais laikais parodo ne realią padėtį, o norus. Sovietmečiu ji irgi buvo daroma gana neaiškiai, bet joje dalyvaudavo trys šalys, kurių interesai dažniausiai skyrėsi: aplinkos apsauga, miškininkai ir medžioklės plotų naudotojai, todėl derinant jų interesus vis dėlto buvo nustatomi gana realūs skaičiai. Tiesa, buvo atvejų, kai tekdavo pakartotinai skaičiuoti žvėris, tarkim, žiemą prie šėryklų dalyvaujant oponentams, bet tai padėdavo sutarti dėl maždaug tikslių skaičių. O dabar – pageidavimų „koncertas“.
Žvėrių populiacijos būklę parodo ir medžioklės trofėjai Nuo 1985 metų esu medžioklės trofėjų ekspertas. Kad juo galėtum tapti, anksčiau reikėdavo bent dešimtmetį pabūti stažuotoju. Man teko dalyvauti daugybėje medžioklės trofėjų apžiūrų ir turiu pripažinti – mūsų žvėrys užsiaugina vis geresnius trofėjus. Ypač stirnos. Lietuvos stirnino ragų trofėjai užima gana garbingą penktąją vietą Europoje (žr. Tarptautinės medžioklės tarybos 2000 metais išleistą žinyną „Geriausi trofėjai“). Mūsų tauriojo elnio ragų trofėjai ten tik 51 vietoje, briedžio – 31-oje.
Taigi pasiekimai neprasti, tik reikėtų briedžius, elnius užauginti iki brandos. Kažkada paanalizavau sumedžiotų tauriųjų elnių amžių pagal ragų trofėjus, pateiktus dviem parodoms Trakuose ir Klaipėdoje. Paaiškėjo, kad 80 procentų elnių prieš sumedžiojimą dar nebuvo pasiekę brandos amžiaus žvėrys – ir vis tiek jų ragai buvo įvertinti medaliais. Tad žvėrių populiacija gyvena neblogai, o tai įrodo, jog medžioklės ūkis Lietuvoje tvarkomas neblogai.

Vilkus skaičiuokime kitaip
Pastaruoju metu labai propaguoju danielius, nes jie – palyginti sėslūs žvėrys, nemigruoja dideliais atstumais. O, pavyzdžiui, elnių gyvenamasis rajonas tame krašte, kur aš įsikūręs, – visa šiaurinė Šakių rajono pusė, Kazlų Rūdos miškų masyvas, Punios ir Prienų šilai, Balbieriškio, Ivoniškių, Degsnės miškai; ir tai tik vienoje Nemuno pusėje, o kitoje elnių populiacija taip pat išplitusi. Tad ir reikėtų visą jų ūkį tvarkyti tokių stambių populiacijų pagrindu. Esu rašęs „Medžiotojuje ir medžioklėje“, kaip tai daro vokiečiai. Tai būtų idealu.
Labai sunku tiksliai suskaičiuoti vilkus. Reikėtų kurti kitokią negu kanopinių žvėrių apskaitos metodiką, technologiją. Tai įmanoma. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra apie 100 vilkų, bet juos seka koks pusšimtis žmonių – stebi, kur jie migruoja, ką daro ir t. t. Ten šie žvėrys akylai prižiūrimi. Dar daugiau rūpinamasi lokiais, kurie išlikę Italijoje, Austrijoje, Slovėnijoje – jie irgi pastoviai stebimi.
Kai kas mano, jog lokiai galėtų grįžti ir į mūsų miškus. Galėčiau tuo patikėti, jeigu mūsų sąlygomis lokiai galėtų užsitikrinti ramybę žiemą. Nes tik atsivestas meškiukas, stambios žiurkės didumo, plikas ir aklas, porą mėnesių turi gulėti prisiglaudęs prie motinos. Pavasarį jis išeina iš guolio jau gerokai ūgtelėjęs. Tačiau tokios ramios vietos, kur meška Lietuvoje galėtų išsivesti vaikų, nežinau.
Netyla diskusijos, kodėl mažėja kiškių. Pirma – juos labai sėkmingai renka mūsų nacionalinis paukštis, kurio gretos Lietuvoje vis didėja. Galbūt taip yra todėl, kad dauguma baltųjų gandrų žiemoja Pietų Europoje. Padaugėjo ir gervių – irgi gal todėl, kad jos nusprendė žiemoti Pietų Europoje. Dabar jų jau pernelyg daug, o ir joms kiškučiai praverčia. Kaip sakė Karlas Marksas – kiekybė pereina į kokybę.

Medžioklė – gamtosaugos motina
Pastaraisiais metais medžiotojų Lietuvoje labai padaugėjo. Tai nėra blogai, sakoma, daug rankų didelę naštą gali panešti. Tik bėda, kad tos rankos nelabai nori dirbti.
Tas tarybinis laikotarpis, kai medžioklė buvo privilegijuota ūkio šaka, pagimdė dalies visuomenės neapykantą, nepakantumą medžiotojams. Šis nepakantumas ligi šiol nedingo. O Vakarų šalyse yra kitaip. Ten, jeigu geras daktaras yra dar ir medžiotojas, tai jam – papildoma reklama: vadinasi, jis uždirba tiek, kad turi pinigų medžioti.
Vakaruose daugelio profesijų atstovams – advokatams, notarams, gydytojams ir kitiems medžiojimas tarsi byloja, kad mano reikalai geri, aš turtingas. Tai sukelia žmonių pasitikėjimą, todėl medžiotojas ten yra gerbiamas.
Kai kas tvirtina, kad Vakaruose medžioklės reikšmė mažėja. Iš dalies taip, ir dėl to kalta galinga jėga – žalieji. Tai jie stengiasi diskredituoti medžioklę ir medžiotojus. Tačiau taip yra ne visur. Daugelyje šalių išlikę net ir prestižinių medžioklės plotų, organizuojamos diplomatinės medžioklės. Gaila, kad mes praradome valstybinius medžioklės plotus, kur tai buvo galima organizuoti.
Antai baigdamas savo kadenciją Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, kuris nebuvo medžiotojas, nuvažiavo atsisveikinti ir su prezidentiniais medžiotojais. Taigi, nežiūrint to, kad valstybės vadovas nebuvo medžiotojas, prezidentiniai medžioklės plotai toje šalyje buvo, juose vyko užsienio svečių, diplomatų medžioklės. O mes jų netekome, tik kai kurie dar išliko, pavyzdžiui, prie Panevėžio.
Kas galėtų paneigti, kad mūsų Nepriklausomybės priešaušryje Sąjūdžio lyderiai nusprendė, jog reikia kovoti su nomenklatūros privilegijomis. Bet apsižiūrėjo, kad jų reikės ir jiems bei jų vaikams, todėl privilegija paskelbė tik medžioklę... Juk tarp Sąjūdžio iniciatorių tik vienas – Vytautas Petkevičius buvo lyg ir medžiotojas. Tiesa, kartais antimedžiotojas. Kai prašaudavo, sakydavo: „Tik išgąsdinti norėjau.“ O kai nušaudavo – džiaugdavosi...
Minėtiems žaliesiems norėčiau priminti, kad gamtosauga Lietuvoje, kaip ir visur pasaulyje, gimė iš medžioklės. Pavyzdžiui, kai kurios saugomos teritorijos – iš anuometinių medžioklės draustinių. Valstybiniuose medžioklės ūkiuose buvo atliekami gana rimti mokslo tiriamieji, faunos praturtinimo darbai. Šunskų medžioklės ūkyje statėme kiškių veislyną, gaila – nespėjome baigti. Turėjome puikų, 30 tūkstančių paukščių, fazanyną ir t. t.
Žiniasklaidoje aptikau pašmaikštavimą, kad medžiotojams būtų verta įkurti savo partiją. Galinga ji būtų – daugiau kaip 30 tūkstančių ginkluotų vyrų ir moterų...


 

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 03 21
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai