Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Naujienos

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Naujienos

2012 m. balandžio 4 d.

Pagerbtas miškų puoselėtojas

Šių metų kovo 10 – tąją dieną šalies nusipelnęs miškininkas, LMS Garbės narys, ilgametis Rokiškio miškų urėdo pavaduotojas miškininkystei Stanislovas Šakūnas atšventė garbingą 80 metų jubiliejų.

„Mūsų girios“ 2012/03
Julius Adamonis, Rokiškio miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius,
LMS Rokiškio skyriaus pirmininkas

Rokiškio miškų urėdijoje nuo kovo 12-osios ankstaus ryto tvyrojo pakili, šventiška nuotaika, šiek tiek su laukimo jauduliu. Pasipuošę paradinėmis uniformomis į urėdiją rinkosi jos vadovai, inžinieriai, girininkai ir kiti LMS nariai. Atvyko generalinio miškų urėdo pavaduotojas Petras Kanapienis, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas doc. Edmundas Bartkevičius, LMS viceprezidentas, Dubravos miškų urėdas Kęstutis Šakūnas, Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis, buvusi ilgametė LMS atsakingoji sekretorė doc. Janina Šepetienė. Netrukus sulaukėme ir pagrindinio svečio – šalies nusipelniusio miškininko, LMS Garbės nario, ilgamečio Rokiškio miškų urėdo pavaduotojo miškininkystei Stanislovo Šakūno, kuriam kovo 10-ąją sukako 80 metų.
Miškininkų, dendrologų ir aplinkinių žmonių pagarbą jis pelnė savo nuoširdžiu atsidavimu pasirinktai profesijai, tolerancija kitokiai nuomonei, reiklumu sau. Už prasmingą ilgametį darbą ir miškininkystės tradicijų puoselėjimą Stanislovas Šakūnas pagerbtas Generalinės miškų urėdijos medaliu ,,Auksinis ąžuolo lapas“, kurį įteikė generalinio miškų urėdo pavaduotojas Petras Kanapienis. Pagarba, gėlės, gražūs žodžiai ir atminimo dovanos tądien buvo skirti Stanislovui nuo atvykusių svečių, buvusių bendradarbių. Tik garbusis miškininkas ir tądien buvo kuklus: „Nepelnytai Jūs mane čia taip išaukštinot. Tiesiog anuomet pakliuvau į puikiai sustyguotą kolektyvą, buvo stropūs darbuotojai, gera įmonės materialinė bazė, valdžios supratimas. Viskas gavosi savaime“.
Teišsipildo sveikinusiųjų linkėjimai Jam: stiprios sveikatos, neblėstančio entuziazmo sodininkaujant ir nepamiršti miško...

Iš Stanislovo Šakūno prasmingo gyvenimo kronikos

Stanislovo gyvenimo kelias prasidėjo 1932 m. kovo 10-ąją Šiaulių rajone, Medėnų kaime. Baigęs 1952 m. Joniškio vidurinę mokyklą, studijavo miškininkystę LŽŪA. Po studijų pasuko gamybininko keliu, grįžo į Šiaulių miškų ūkį. „Mūsų girių“ žurnale (1992 m. Nr.4), straipsnyje „Mėgau ir mokslinį darbą“ Stanislovas apie profesinio kelio pradžią pasakoja:
„Pasiprašiau, kad paskirtų į Šiaulių miškų ūkį. Po kelių mėnesių „apšilimo“ Verbūnų girininkijoje meistro ir Šeduvos girininko padėjėjo pareigomis pradėjau girininkauti Užpelkių, Tytuvėnų girininkijose. Tai buvo pats įdomiausias darbo laikotarpis, išmokęs savarankiškai dirbti. Mokiausi iš savo klaidų, iš vyresnių miškininkų patyrimo ir patarimų. Tai buvo laikas, kai šviesinimais ir valymais girininkijose daugiausia ugdėme tik savaiminės kilmės medynus. Rėžiant biržes iškirsdavome du gretimus barelius. Vieną –pasimokymui, iškertamo tūrio nustatymui, antrą – paliekamą visai nekirstą, kad būtų galima palyginti, kaip auga pagrindinės rūšys ugdytame ir neugdytame plote, arba spręsti, kada ateiti ugdyti dar kartą. Barelius sunumeruodavome. Žabus surūšiuodavome į 3 rūšis, tvarkingai sukraudami tarp 4 kuolų su atramomis. Ant jų kirtėjas užsirašydavo savo pavardę, vardą, o kai kada – ir kur gyvena. Tai girininkui žymiai palengvindavo darbų priėmimą, o ir pašaliniai žinodavo, kas kaip dirba. Malkų, kirvamalkių ir žabų „štabeliai“ būdavo rikiuojami palei keliukus, valksmas, sklypų pakraščiais, kad nebūtų važinėjama po išugdytą plotą. Eigulio pareiga buvo prižiūrėti žmones, kad dirbtų tvarkingai, visą sklypą išugdytų kokybiškai. Už tai eigulys pagiriamas ar jam pareiškiami priekaištai. Turėjau gerus, patyrusius eigulius, su kuriais būtų miela dirbti ir šiandien.“
Darbštus, pareigingas girininkas 1961 m. paskiriamas Tytuvėnų miškų ūkio vyriausiuoju miškininku. Čia pralėkė 11 metų, intensyviai ugdant medynus pagal tuometinio miškų ūkio ministro A. Matulionio skatintą tūrio ugdymo metodą, pergyventas antrojo ardo pušynuose įveisimo vajus, imtasi plačiai miškus tvarkyti technologiškai, vykdyta mažoji melioracija, suvešėjo jaunuolynai Dubysos šlaituose.
Stanislovas pasireiškė ir kaip dekoratyvinio apželdinimo entuziastas – prie Tytuvėnų miškų ūkio pradėtas kurti dendrariumas, užveistas parkas Kelmėje prie Kražantės upės. Neabejoju, iki šiol širdy nešiojasi prisiminimus apie Tytuvėnų šilą, kaip anuomet nestandartiškai mąstė apie rūšių kaitą šiame parke ir nebuvo abejingas, kokie Tytuvėnų pušynai liks ateities kartoms. Žvėrių daroma žala miškui, nepopuliarūs pasisakymai, kaip sureguliuoti perteklinį žvėrių skaičių, ko gero lydėjo Stanislovą per visą jo miškininkavimo laikotarpį. Tačiau išeičių ieškota drąsiai, principingai, o tuo pačiu ir apdairiai.
„Miškininkai vieni šių dalykų sutvarkyti negali. Reikėtų, kad ir miškininkai, ir gamtos apsaugos darbuotojai, landšafto specialistai bendromis pastangomis išsiaiškintų ir nutartų, kaip racionaliau ūkininkauti Tytuvėnų šile, kad jį paliktume gražų ateities kartoms“, – rašė jis straipsnyje „Tytuvėnų šilas ir jo ateitis“ („Girios“, 1970 m. Nr. 10).
Gyvenimo posūkis įvyko 1973 m. pavasarį: jis perkeliamas į Rokiškį, įsteigto bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo direktoriaus pavaduotoju miškininkystei. Rokiškio krašto girios taip pat tapo savos kaip Šiauliuos, Tytuvėnuos. Čia nuo pirmųjų darbo metų laukė medelyno plėtra, sėklinės bazės sutvarkymas. S. Šakūno rūpesčiu nuo žvėrių niokojimo buvo aptvertos 1966 m. įveistos pušies, paprastosios ir dygiosios eglių, maumedžio sėklinės plantacijos. Susivienijimui priskirtuose 4 miškų ūkiuose iki 1972 m. egzistavo 32 laikini ir 4 pastovūs daigynai, juose kasmet sėta apie 7,5 ha pasėlių miško sodmenims išauginti. Jiems prižiūrėti trūko darbo rankų, o sodmenų poreikis didėjo.
Rokiškio miškų ūkiui dar 1958 m. buvo perduotas 80 ha žemės ūkiui netinkamos žemės plotas medelynui kurti, bet delsta jį įsisavinti. Stanislovo rūpesčiu pirmais jo darbo metais parengtas būsimo medelyno melioracijos ir kūrimo projektas. Pavaduotojo miškininkystei sumanymams pritarė tuometinis susivienijimo direktorius Mečislovas Mocka – daug dėmesio skirta medelyno darbų mechanizavimui, agrotechnikai bei mokslo naujovių įdiegimui. Glaudžiai bendraujant su Lietuvos miškų mokslininkais, parsivežant idėjų net iš Baltarusijos, Lenkijos, VDR, išbandyta ne viena technikos naujovė pasitvirtino gamyboje. Straipsnyje „Dėmesio centre – darbų mechanizavimas“ (,,Girios“, 1979 m. Nr. 4) S. Šakūnas rašė:
„Labiausiai mechanizuotas darbo baras yra medelynas, kuriame pastaraisiais metais įdiegta nemažai naujų mechanizmų. Sėkmingai ir efektyviau dirba Eksperimentinio konstravimo projektavimo ir technologijos biuro mechanizmas šaknims patrumpinti ir tarpueilių purentuvas prie traktoriaus T-16, taip pat mūsų pačių racionalizatorių pagamintas kratytuvas RPTU-2A, skirtas pasėlių mulčiavimui. Jis net kelis kartus paspartina pasėlių mulčiavimą, lyginant su tinkliniu mulčiuotuvu, kuris dar ir dabar ūkiuose plačiai tebenaudojamas. Kratytuvas RPTU-2A buvo teigiamai įvertintas respublikinio pasitarimo metu, ir jį galėtų pasigaminti visi ūkiai, turintys stambius daigynus. Kitas vertingas mechanizmas, sukurtas mūsų medelyno racionalizatorių ir įdiegtas gamyboje – lėkštinis tarpueilių purentuvas –tręštuvas.“
Nuo 1974 m. medelyne eglės, pocūgės, maumedžio sodinukai pradėti auginti su uždara šaknų sistema rulonuose, įrengta komposto ruošimo aikštelė atidengto durpyno plote. Atvykęs į Rokiškį ministras A. Matulionis stebėjosi, kad naujas daigynas-medelynas prižiūrimas ne eigulių, o kuriamas miškų ūkio inžinierių, suburta gera specialistų komanda. Daug idėjų sugeneruota kartu su buvusiu vyr. miškininku Juozu Matuzoniu, ilgamečiu medelyno vedėju Antanu Sirvydžiu. Didelę paramą plečiant medelyną teikė ir tuometinės Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos specialistai, ypač valdybos viršininkas Stepas Mikolaitis.
Ekonominio taupymo metais bene pirmieji respublikoje rokiškėnai pradėjo miškuose taikyti pagrindinių kirtimų biržių koncentravimą. Kita vertus, tai buvo didelis iššūkis miškų atkūrėjams – reikėjo apželdyti ,,aerodromines“ kirtavietes. Daugeliu atvejų tai buvo įmanoma tik sausinant kirtavietes. Todėl Rokiškio miškuose Stanislovas sėkmingai tęsė dar Tytuvėnuose pradėtus mažosios melioracijos darbus.
„Dabar, kai eglynų, mišrių su eglėmis medynų, taip pat beržynų, drebulynų, baltalksnynų kirtavietėse sodinami stambūs eglės pikirantai, gerai kultūrų būklei vandens režimo sureguliavimas turi didesnę reikšmę, negu dirvos paruošimas, pvz., PKL-70 plūgu ar kauburiais“, – rašė S. Šakūnas „Giriose“, (1982 m. Nr.2), straipsnyje „Želdomų kirtaviečių nusausinimo problemos“. Per 1980-1992 m. iškasta per 80 km griovių, iš dalies nusausinta beveik 1500 ha miškų. O kur dar technologinio miškų sutvarkymo rūpesčiai, ugdymo kirtimai, miškų apsauga, rekreacinių miškų tvarkymas, šalutinis miško naudojimas... Viskas buvo nepriekaištingai surikiuota, sustyguota. Šiame susivienijime dažnai buvojusi miškininkė Emanuelė Jurevičiūtė iš EPKT biuro 1983 m. bibliografijoje „Rokiškio miškininkai“ rašė, kad vyriausiojo miškininko S. Šakūno darbo kabinetas – ne tarp keturių sienų, o miškų paunksmėje.
Nepaisant užimtumo gamyboje, Stanislovas buvo įstojęs į aspirantūrą LŽŪA, prof. A. Juodvalkio grupėje tyrinėjo ąžuolynų formavimosi problemas. „Sunku buvo, bet ir įdomu, tyrinėjimas lavino mąstymą. Kai kuriuos barelius pro šalį važiuodamas aplankau ir dabar“, – rašė Stanislovas straipsnyje „Mėgau ir mokslinį darbą“ („Mūsų girios“, 1992 m. Nr. 4). Ne viena mokslinė idėja pritaikyta ir miške. Viena iš tokių – prof. Romualdo Deltuvo laiptiškas medynų struktūros formavimas Kamajų girininkijos Pagraužės miške išliks ateities kartoms.
S. Šakūnas 1977 m. apdovanotas LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo garbės raštu, 1982 m. jam suteiktas nusipelniusio miškininko garbės vardas.
Kartu su J. Matuzoniu, L. Slavėniene ir M. Vaičiu išleistas leidinukas „Sodinamosios medžiagos išauginimo patirtis Rokiškio BMŪGS susivienijimo medelyne“.
Nuo pat miškininko karjeros pradžios Stanislovui teko ir mokytojo vaidmuo. Girininkaujant miškininkystės pagrindų teko mokyti praktikus eigulius. Vėliau argumentuota vyr. miškininko nuomonė buvo svarbi ir kiekvienam girininkui. Stanislovas rasdavo laiko ir mokyklinėms girininkijoms, jauniesiems miško bičiuliams.
Autoritetu Stanislovas buvo ir yra visam urėdijos kolektyvui, manau, jog ir visai Lietuvos miškininkų šeimai. Rokiškio miškų urėdijos miškininkai 1990-1998 m. patikėjo vadovauti LMS Rokiškio skyriui, 2000 m. jam suteiktas LMS Garbės nario vardas.
Išėjus į užtarnautą poilsį, dendrologija, dekoratyvinis apželdinimas tapo S. Šakūno užsiėmimu kolektyvinio sodo sklypelyje. Ne vieną kolegą, bendradarbį yra įtraukęs į šią veiklą. Vegetatyvinis spygliuočių dauginimas šaknydinant, įvairių formų dauginimas skiepijant, iš svečių šalių parsivežtų sėklų sėjimas ir jaunų medelių aklimatizavimas su bendraminčiu Juozu Barisa, šviesios atminties Juozu Matuzoniu, kitais. Bendraminčių jis rado ir tarp profesionalių dendrologų, botanikų, sodininkų. 1994 m. išrinktas Lietuvos dendrologų draugijos Rytų Lietuvos šiaurinio introdukcinio regiono vadovu.
Žiūrint miškų urėdijos mastu, prieš 40 metų S. Šakūno pradėti darbai Rokiškio miškuose – šiandien jau „dideli“. Retinamais ugdome jo apželdintus „aerodromus“, kitus medynus. Toliau tobuliname sodmenų išauginimo technologijas medelyne. Tik šiandien mums tai daryti lengviau, nes galime pasitelkti jau išbandytas vakarietiškas technologijas, įsigyti reikiamų mechanizmų, įrangos. Kilnojamąsias laistymo sistemas keičiame stacionariomis. Pereiname prie ekologinio miškininkavimo.
Bet, kaip ir anais laikais, miško santykis su žvėrimis tebėra įtemptas, aktuali želdinių apsauga.
Kai kurie Stanislovo siekiai miškininkystėje įgyvendinami tik pastaruoju metu. „Ar ne per daug vejame iš miško beržą, o fanerinę žaliavą vežame iš kitur. Be to, geriau sveikas beržas, negu apgraužta eglė. Todėl reikalaujame, kad Rokiškio BMŪGS pagrindinėje įmonėje 40 ha beržynų biržių kasmet būtų paliekama savaiminiam atžėlimui beržais ir šiam kiekiui sumažinta želdinimo darbų apimtis“, – rašė jis straipsnyje „Tvarka prastėja – miškai retėja“ („Girios“, 1989 m. Nr. 4). Dabar miškuose beržas tapo pilnateise medžio rūšimi, ne pelkines kirtavietes atkuriame žėliniais.
Stanislovas Šakūnas – tai žmogus su kuriuo galėtum kalbėti ir kalbėti apie mišką ir apie viską, kas žmogui aktualu. Dar kartą dėkojame už įmintas gilias pėdas mūsų miškuose ir linkime stiprios sveikatos bei jaukumo šeimoje.

Esame dėkingi buvusio ilgamečio Rokiškio miškininkų vadovo Mečislovo Mockos šeimai, padovanojusiai miškų urėdijos archyvui istorinių nuotraukų albumą bei medelyno meistrei Jūratei Matuzonytei – Razmienei, padėjusiai rinkti ir aprašyti archyvines fotografijas.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 04 04
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai