Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Naujienos

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Naujienos

2012 m. balandžio 23 d.

Miškininkas Lietuvos kaime

Ar jums teko girdėti, kad koks nors prakutęs vilnietis girtųsi, jog Pakruojo rajone įsigijo sodybą? Tikriausiai neteko. Sakysit, kad Pakruojis vilniečiams per toli? Tačiau nesiveržia į Pakruojį ir šiauliečiai su panevėžiečiais, nors jis visai šalia. O štai žemės pirkliams iš Danijos, Švedijos ar Vokietijos Pakruojis labai artimas ir geidžiamas: derlingą žemę jie apspitę kaip bitės žydinčias liepas. Jie labai moka vertinti derlingą žemę, o lietuviams šio krašto žemė tapo „per sunki“. Čia gali išlikti tik labai stiprūs žmonės. Tačiau patys stipriausi ūkininkai buvo sovietų išžudyti, ištremti į Sibirą ar kitaip išblaškyti po margą pasaulį. Kad po 50 metų sugrįžtum į tėvų ir senelių žemę bei pasiryžtum plyname lauke kurti ūkį, reikia begalinio pasiryžimo, jaunatviškos energijos ir didelių finansinių išteklių. Tai ne tas pats kaip, įsigijus lūšnelę Dzūkijos pušynuose, prisirauti pintinę baravykų!
Ir miškai čia visai kitokie - šlapi, gūdūs, daugiausia lapuočiai. Tačiau vietinių miškininkų tai visai negąsdina. Pakruojo miškų urėdijos Linkuvos girininkijos girininkas Virginijus Kacilevičius sako, kad dauguma girininkų ir girininkijų darbuotojų yra vietiniai, kuriems šis kraštas yra savas ir mielas. „Kuo ilgiau gyvenu, tuo man Pakruojo miškai darosi gražesni ir įdomesni, - sako V. Kacilevičius. - Poilsiavimui mūsų miškai gal ir nelabai tinkami, bet gamtinė įvairovė čia labai didelė.“
Valstybinis miškų sektorius po nepriklausomybės atkūrimo nepatyrė tokių drastiškų sukrėtimų kaip žemės ūkis, bet atvirkščiai – dėl didelių miškininkų pastangų sustiprėjo, todėl šiandien vaidina svarbų vaidmenį šalies gyvenime. Pakruojo rajono savivaldybės taryboje yra net du miškininkai: miškų urėdas Kazys Gudas vadovauja Kaimo reikalų ir aplinkos apsaugos komitetui, o Linkuvos girininkijos girininkas V. Kacilevičius yra šio komiteto narys. Su pastaruoju ir kalbėjomės apie Pakruojo kraštą, jo miškus ir žmones.

Meilė savo kraštui gimsta vaikystėje

Lietuvoje šiuo metu vyksta masinis ir stichinis tautos persikraustymas tiek iš kaimo į miestą, tiek iš Lietuvos į užsienį. Sodybų tuštėjimas ypač jaučiamas nuo didžiųjų miestų labiausiai nutolusiose kaimo vietovėse. Miestus kol kas papildo kaimo jaunimas, tačiau tai truks neilgai: kasmet Lietuvoje uždaromos kelios dešimtys kaimo mokyklų, o miesteliuose ir kaimuose sparčiai daugėja negyvenamų namų ir sodybų. Lietuva yra Europos centre (arba bent jau visai šalia Europos centro), tačiau tūlam vilniečiui ar kauniečiui Pakruojis, Biržai ar Rokiškis atrodo kaip gūdi tundra, esanti kažkur prie poliarinio rato. Kai Linkuvos girininkijoje pradėjo mirksėti ir užgeso elektros lemputės, girininkas V. Kacilevičius pajuokavo: „Mes esam taip toli, kad net elektros srovė vos atiteka“.
Lietuva neturi jokių galimybių suklestėti, jei nors dalis jaunų išsilavinusių žmonių nepradės grįžti į periferijoj esančius gimtuosius kraštus. Kol kas tik miškininkai ir vienas kitas stambesnis ūkininkas gali tikėtis, kad jaunimas pratęs jų darbus. Didžiausią rūpestį kelia tai, kad kaime nesikuria šeimos ūkiai ir neplėtojamas verslas. Ko reikia, kad jaunimas gyventų ir dirbtų kaime? - klausėme Linkuvos girininkijos girininko Virginijaus Kacilevičiaus.
Anot girininko, gyvenimas kaime reikalauja iš žmogaus daugiau pastangų, išradingumo, iniciatyvos, nes čia yra labai apribotos galimybės susirasti darbą, dalyvauti kultūrinėje veikloje, tenkinti kitus dvasinius ir materialinius poreikius. Bet svarbiausia yra meilė savo kraštui ir noras gyventi arčiau gamtos.
„Meilė savo kraštui gimsta vaikystėje, lakstant po gimtuosius laukus ir miškus. Vaikystėje ir paauglystėje patirti įspūdžiai turi didelės įtakos tolimesniam žmogaus pasirinkimui, - sako girininkas. - Kad mieste užaugęs ir kaimo nematęs žmogus apsigyvens Pakruojo rajone – tikimybė labai nedidelė. Pakruojo miškų urėdijos girininkijose dirba daug vietinių žmonių, yra ir jaunimo“.

Kaip tampama savo krašto patriotu

Nors Linkuva ir nedidelis miestelis, bet kažkada buvo rajono centras. „Gimiau ant bruko, Linkuvos miestelyje, tačiau visas vasaras su broliu praleisdavome senelių sodyboje, įsikūrusioje Didmiškio pakraštyje, - apie pažintį su gimtuoju kraštu ir miškais kalbėjo V. Kacilevičius. - Didmiškis – tai nemenkas miškų masyvas, kuriame, prisiskaitę Dž. Londono ir Dž. Kuperio, žaisdavome indėnus, statydavome vigvamus, šaudydavome iš lankų ar keldavomės per patvinusį upelį ant ledo lyčių. Paūgėję su draugais nakvodavome palapinėse. Gamta mums buvo neišsenkamas paslapčių ir atradimų pasaulis. Buvome tikri gamtos vaikai, o vaikystėje patirti įspūdžiai išliko visam gyvenimui“.
Anot girininko, pasaulyje yra daug nuostabių vietų, tačiau gimtasis kraštas – pats nuostabiausias. Vaikystėje dėl to, kad ten daugiausia laiko praleidi, o vėliau jau sąmoningai pradedi suvokti, kad čia tavo tėvų ir protėvių žemė. „Mano brolis – pedagogas, gyvena Linkuvoje. Jis sudarė giminės genealogijos medį, kuriame matome, kad mūsų protėviai Katilevičiai jau 1730 m. ūkininkavo Linkuvos apylinkėse, - apie savo giminės šaknis pasakojo girininkas. - Savo šaknų pažinimas yra svarbus veiksnys, užtikrinantis tamprų ryšį su gimtuoju kraštu. Mes tam per mažai teikiame reikšmės, todėl jaunimą užvaldo kosmopolitinės nuotaikos ir abejingumas savo krašto likimui.“
Tačiau jaunimui pavyzdį turi rodyti vyresnioji karta. V. Kacilevičius su didele pagarba minėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Stanislavą Lovčikaitę, kuri, nepaisydama sovietų valdžios persekiojimų, skiepijo mokiniams patriotizmą ir meilę Lietuvai. „Mokytoja Stanislava Lovčikaitė yra Linkuvos sąžinė ir moralinis stuburas“, - trumpai apibūdino Mokytojos statusą vietinėje bendruomenėje buvęs jos mokinys V. Kacilevičius. Mokytoja S. Lovčikaitė sovietiniais metais Linkuvos vidurinėje mokykloje įteigė literatūros būrelį, sukūrė etnografinį ansamblį, respublikiniuose skaitovų konkursuose Linkuvos mokiniai deklamuodavo „per daug“ lietuvišką poeziją, todėl Pakruojo rajono komunistų partijos komitetas nuolat „sprendė“ mokytojos klausimą, tikrindavo jos vedamas pamokas. „Mokytoja svarbų vaidmenį suvaidino formuojant ne tik mano, bet ir daugelio kitų jaunų žmonių pasaulėžiūrą, patriotines nuostatas“, - sakė girininkas.

Miškininkai vėl svarbūs

Prieš karą girininkas Lietuvos kaime buvo svarbus ir gerbiamas asmuo - kaip kunigas, daktaras, mokytojas ar policininkas. Sovietmečiu situacija iš esmės pasikeitė – svarbiausi tapo kolūkių pirmininkai ir agronomai. O koks dabar miškininkų vaidmuo kaime? „Kolūkiai sugriuvo, mokyklos, felčeriniai punktai, bankų ir pašto skyriai uždaromi, policija taip pat traukiasi arčiau centrų, todėl dabar mes vėl labai svarbūs, - juokavo Virginijus Kacilevičius. - Iki šiol dauguma kaimo žmonių į mus kreipdavosi dėl malkų, bet netolimoje ateityje, galbūt, išnešiosime ir pensijas, gaudysime nusikaltėlius ar priiminėsime naujagimius. O jei rimtai, tai miškininkai kaimo vietovėje liko beveik vienintelė gerai organizuota valstybinė struktūra. Gaila tik, kad miškininkai iš visų pusių spaudžiami mažinti darbuotojų skaičių ir taip didinti veiklos efektyvumą. Girininkijose beveik nebeliko eigulių, kurie buvo arčiausiai žmonių ir arčiausiai miško.“
Girininko nuomone, toks taupymas gali duoti atvirkštinį rezultatą, nes likę vidutiniškai 3 – 4 girininkijų darbuotojai fiziškai negali užtikrinti visapusiškos miško apsaugos, nepajėgia palaikyti normalių santykių su vietiniais gyventojais. Įsikūrę netoli jiems patikėto miško, eiguliai tuo pat metu atliko prevencinę funkciją prieš medienos grobstytojus, gamtos niokotojus. Gyventojams dėl malkų nereikėjo dešimtis kilometrų keliauti į girininkiją – jie kreipdavosi tiesiogiai į eigulius, kurie greičiau ir paprasčiau tvarkydavo gyventojų aprūpinimo malkomis reikalus. Dabar girininkijos darbuotojai turi verstis per galvą, kad patenkintų visų malkų pageidaujančiųjų prašymus, be to, padaugėjo biurokratijos (miškų inspektoriai leidimus išrašinėja net tris savaites).
Linkuvos girininkija išsitęsusi 55 kilometrus - nuo Latvijos sienos iki Petrašiūnų. Keturi girininkijos darbuotojai turi važinėti didelius atstumus, todėl, sparčiai brangstant kurui, eigulių išlaikymas netolimoje ateityje gali pasirodyti net ekonomiškesnis sprendimas negu išlaidos transportui.

Pakruojo miškų sudėtis - išskirtinė

Pakruojo krašte vyrauja derlingi dirvožemiai, todėl miškai buvo iškirsti jau prieš kelis šimtus metų ir paversti dirbamais laukais. Dėl tos priežasties Pakruojo rajono miškingumo procentas yra beveik dvigubai mažesnis už šalies vidurkį – miškai užima tik 19,6 % teritorijos. Kadangi čia mažai pelkių, o žemės ūkio naudmenos užima beveik 80 % teritorijos, daugiausia gamtinių vertybių yra miškuose, kurių sudėtis yra išskirtinė. Jei kituose Lietuvos regionuose spygliuočiai sudaro vidutiniškai 60 % miškų, tai Pakruojo miškų urėdijoje 72 % užima lapuočiai (beržynai, uosynai, drebulynai ir kt.). Eglynai sudaro 25 %, o pušynai – tik 2 % miškų.
Mišrūs lapuočių miškai – tikras rojus įvairiausioms paukščių rūšims. Miškuose peri keliolika juodųjų gandrų porų ir nemažai plėšriųjų paukščių: ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, suopiai, vištvanagiai, paukštvanagiai. Pakruojo rajone iš viso užregistruotos 125 perinčių paukščių bei 47 žvėrių ir žvėrelių rūšys - t.y. didesnė dalis Lietuvoje gyvenančių rūšių.
Mišriems ir lapuočių miškams būdingas įvairus pomiškis, kuriame auga įvairiausios krūmų rūšys: šaltekšniai, lazdynai, sausmedžiai, taip pat putinai, sedulos, žalčialunkiai. Labai įvairi ir sodri žolinė danga, kurią vaizdžiai apibūdina biologas Sigitas Obelevičius: „Vos nutirpus sniegui miškus nuspalvina įvairiaspalvis pavasarinių efemeroidų žiedų kilimas: mėlynus žiedelius skleidžia žibuoklės, po jų plautės, vėliau ima vyrauti geltonai baltas baltažiedžių bei geltonžiedžių plukių, vištapienių, blužnučių, kašubinių ir vilnotųjų vėdrynų žiedų fonas. Vasarą šis grožis pranyksta, peržydėjusius augalus užgožia garšvos, dilgėlės, paparčiai, didieji eraičinai ir kitos žolės. (...) Šiuose miškuose pasitaiko bene gražiausių Lietuvos augalų – plačialapių klumpaičių“.
„Pakruojo miškai labai skiriasi nuo Dzūkijos, kur gali vaikščioti su sandalais. Pakruojyje daugelyje vietų reikia ne tik guminių batų, bet ir kardo prasikirsti taką. Tai lietuviškos džiunglės! - sako V. Kacilevičius. - Pramogautojams šie miškai nelabai patinka, bet gamtininkams jie tikrai nenuobodūs.“
Linkuvos girininkijoje iki praėjusių metų buvo didžiausias Lietuvoje Glebavos genetinis uosio draustinis. 152 ha uosyne augo produktyviausi Lietuvos uosiai, iš kurių dauginamąją medžiagą imdavo ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių miškininkai. „Išlakūs 90 – mečiai uosiai buvo Pakruojo miškininkų pasididžiavimas, - sako girininkas. - Kodėl buvo? Todėl, kad uosiai užsikrėtė parazitiniais grybais chalara fraxinea, dėl ko nupūdavo jų šaknys, o vėjas pabaigdavo juodą darbą. Buvome supurenę dirvą, kad uosynas atsiželdintų iš sėklų, tačiau neišaugo nė vienas uosis. Matyt, gamtoje vyksta natūralūs procesai, kurių mes nesuprantame. Dabar vietoje uosių sodiname beržus, juodalksnius, ąžuolus ir egles.“

Miškininkai neabejingi švietėjiškai ir kultūrinei veiklai

Miškininkų veikla šiandieniniame Lietuvos kaime tikrai neapsiriboja valstybinių miškų priežiūra ir kaimo gyventojų aprūpinimu malkomis. Daugumos girininkijų aplinka yra pavyzdingai tvarkoma, o tai yra geras pavyzdys ir paskata aplinkiniams gyventojams pasitempti, kūrybingai tvarkyti savo sodybų aplinką. Dėl iniciatyvių miškininkų kai kurios girininkijos yra tapę nedideliais gamtos ir etnografijos muziejais, kuriuose apsilanko net ekskursijos. Sutikti drožiantį, grojantį, dainuojantį, fotografuojantį ar mokykloje moksleiviams paskaitą skaitantį miškininką nėra jokia naujiena. Kitaip tariant, miškininkams yra nesvetima švietėjiška ir kultūrinė veikla.
Vos įžengus į Linkuvos girininkiją, dėmesį patraukia ant sienų eksponuojamos meniškos gamtos fotografijos. Kompiuterio ekrane girininkas Virginijus Kacilevičius mums parodo daugiau jo paties darytų fotografijų, į kurias žvelgdamas visai kitaip pradedi vertinti šį monotoniškų lygumų kraštą. Tačiau fotografavimas nėra vienintelis Linkuvos girininko V. Kacilevičiaus pomėgis – jis taip pat groja akordeonu, gitara ir mandolina Linkuvos kultūros centro kapeloje bei dainuoja Guostagalio vokaliniame vyrų ansamblyje „Šiaurys“.
Praėjusiais metais Virginijus Kacilevičius buvo išrinktas į Pakruojo rajono savivaldybės tarybą ir turi galimybę tiesiogiai dalyvauti priimant sprendimus, kurie turės įtakos pakruojiečių ateičiai. Jo nuomone, Pakruojo politikų požiūris į daugelį dalykų keičiasi, vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad švari gamta, o ypač oras ir vanduo mums yra labai svarbūs. „Yra vilčių, kad Pakruojo politikai nebepritars pramoninių kiaulių kompleksų vystymui, nes prie Linkuvos esantis kiaulių kompleksas žmonėms padėjo įsitikinti, kad prie smarvės priprasti neįmanoma“, - atsisveikindamas sakė Linkuvos girininkas ir Pakruojo rajono savivaldybės tarybos Kaimo reikalų ir aplinkos apsaugos komiteto narys Virginijus Kacilevičius.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 04 23
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai