Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Naujienos

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Naujienos

2014 m. birželio 30 d.

Į mišką – įspūdžių ir sveikatos

„Lietuvos žinios“, 2014-06-28
Kastytis Tarasevičius

Vieni gražiausių Lietuvos miškų
Prienų miškų urėdijos miškai, per kurios vingiuoja senasis Nemunas su savo intakais: Jiesia, Verkne, Revuona, Peršeke, Vade, vieni gražiausių Lietuvoje. Abipus Nemuno driekiasi legendomis apipinti Birštono, Prienų, Žvėrinčiaus, Balbieriškio miškų masyvai. Nemunas ties Prienais daro įspūdingą kilpą, tarsi norėdamas sugrįžti ir atsigręžęs pasižiūrėti į Birštono piliakalnį. Senovėje upės kilpos gąsdindavo upeivius ir sielininkus, o dabar vilioja iškylautojus.
1992 metais čia įsteigtas vienas didžiausių šalyje Nemuno kilpų regioninis parkas ir keletas draustinių (Ąžuolų botaninis, Alšios hidrografinis, paprastosios pušies genetinis ir kt.). Šioje valstybės saugomoje teritorijoje yra įspūdingų gamtos ir istorinių paminklų, randama retų, į Raudonąją knygą įrašytų augalų ir paukščių rūšių.
Žemiau Prienų tilto Nemune susidariusiose smėlio salose saugiai jaučiasi gausybė paukščių: didžiųjų dančiasnapių, ančių, klykuolių, rudagalvių kirų, žuvėdrų, o kai antroje vasaros pusėje prasideda tilvikinių paukščių migracija, čia galima sutikti beveik visas Lietuvoje gyvenančias tilvikų rūšis. Rudenį čia susirenka didžiuliai būriai ančių ir gulbių, tarp jų - retos smailiauodegės, šaukštasparnės, pilkosios antys, mažosios bei giesmininkės gulbės. Įprasti tapo ir baltieji gandrai. Migracijų metu galima pamatyti ir jūrinių erelių, juodųjų peslių, erelių žuvininkų bei sakalų keleivių. Norintiesiems juos stebėti šalia kelio link Rūdupio kaimo įrengta regykla.
Prienų - Birštono kilpoje Nemunas apkabinęs 700 ha ploto Žvėrinčiaus mišką, kuriame prieš 400 metų vykdavo karališkosios medžioklės. Yra išlikę duomenų, kad į šį mišką medžioklių varovai žvėris suvarydavo net nuo Trakų, Aukštadvario. Tas medžiokles dar mena Žvėrinčiaus ąžuolas, po kuriuo, pasak legendų, ilsėdavosi Vytautas Didysis. Gaila, kad tą 15 metrų aukščio ir 1,8 metrų skersmens galiūną, 1968 m. paskelbtą gamtos paminklu, palaužė 2005 m. įsisiautėjusi liūtis. Žvėrinčiaus lankytojai kviečiami pakeliauti kasmet naujų spalvų įgaunančiu sveikatingumo taku, pritaikytu ne tik pėstiesiems, bet ir dviratininkams. Poilsiautojų reikmėms įrengtos ir nuolat atnaujinamos laužavietės, pavėsinės, krepšinio stovai. Prieš keletą metų taką papuošė medžio skulptoriaus Algimanto Sakalausko sukurtos skulptūros. Šalia tako auga retos apykaklinės formos pušys, taip pavadintos dėl to, kad jų kamieną juosia žiedai, panašūs į apykakles.

Škėvonių gamtos taku
Vidinėje Nemuno kilpoje lyg milžiniškas krokodilas tįso unikalus Škėvonių gūbrys, nuo kurio skardžio atsiveria puiki Nemuno slėnio ir Prienų šilo panorama. Atviruose jo šlaituose auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas melsvasis gencijonas, pievose galima pamatyti labai retų stepinių drugių: raudonžiedžių ir pirtinių marguolių, stepinių melsvių. O aukščiausioje skardžio vietoje esanti 31 metro aukščio unikali Škėvonių atodanga – vienintelė įtraukta į Šiaurės Vakarų Europos geologinių objektų sąrašą. Atodangą suformavo gūbrio šlaitą nuardę Nemuno vandenys. Joje matomi dviejų paskutiniųjų ledynmečių ir tarpledynmečių nuogulų sluoksniai. Geriausia jais gėrėtis iš kitoje Nemuno pusėje esančios Giraitiškių poilsiavietės.

Paslaptingasis Velniabliūdis
2003 m. įrengtas 1,5 km ilgio Velniabliūdžio pažintinis gamtos takas skirtas susipažinti su miško ir pelkės bendrijos augalais ir gyvūnais. Paslaptingiausia tako vieta – pats Velniabliūdis. Pasak legendos šioje vietoje buvusioje baloje veisėsi pinčiukai – velniūkščiai, kurie nuolat baugindavo žmones. Kartą jie labai išgąsdino žmogelį nešantį namo dubenis (bliūdus). Išsigandęs metė juos ir pasileido į kojas. Nuo tada užpelkėjusi bala vadinama Velniabliūdžiu.
Tai vienintelė Prienų kilpoje esanti aukštapelkė, kuri primena dubenį, užpildytą storu durpių sluoksniu, vanduo čia susikaupia lyjant lietui ar sniegui tirpstant. Svarbiausi aukštapelkės augalai – kiminai. Jie neturi šaknų, todėl apatinė šių samanų dalis nuolat apmiršta ir grimzta gilyn. Taip per daugelį metų susidaro durpės. Iki 1958-1959 m. jos buvo kasamos ir naudojamos purvo vonioms Birštono gydyklose. Nustojus kasti, prasidėjo natūralus pelkės atsikūrimo procesas. Čia galima aptikti ir nemažai kitų aukštapelkei būdingų augalų: kupetinių švylių, gailių, spanguolių, girtuoklių, siauralapių balžuvų, saulašarių. Velniabliūdžio aukštapelkė yra gyvavedžių driežų ir paprastųjų angių prieglobstis. Čia galima pamatyti ir išgirsti geltonąją kielę, didžiąją uolingą, rudąją devynbalsę.

Nuo Balbieriškio šlaitų
Keliaujantys pro Balbieriškį, nuo jo apžvalgos aikštelės gali gėrėtis vienu gražiausių Lietuvos peizažų - didžiuoju Nemuno vingiu. „Nepažvelgęs į Nemuną nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą“, - rašė Česlovas Kudaba (1934-1993) knygoje „Kur Nemunas teka“. 40 metrų aukščio Balbieriškio atodanga - gamtos paminklas, kuriame atsidengia 7-10 metrų storio juostuotųjų molių sluoksnis, susiklostęs priešledyniniais laikais čia tyvuliavusių marių dugne.
Nemuno kilpų regioninio parko rūpesčiu, atnaujinta apžvalgos aikštelė ir yra geros sąlygos pasigėrėti šia vieta. Bėda, kad nepasikeitė tik šiukšlintojų įpročiai – dalis lankytojų šioje vietoje vis dar neatpranta šiukšlinti.

Įžymiausi Lietuvos medžiai
Verknės girininkijoje auga stambiausias Lietuvos medis – gamtos paminklas - Didysis Gojaus ąžuolas, o Balbieriškio girininkiją šlovina Degsnės maumedynas, kuriame peri juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, gervės, vidutiniai margieji ir baltnugariai geniai, pilkosios meletos, čia aptiktas ir labai retas visoje Lietuvoje augalas – lieknasis švylys.

Miškuose laukiami kultūringi poilsiautojai
Prienų urėdijos miškininkai vieni pirmųjų šalyje pradėjo rūpintis, kad visas šias gamtos dovanas pamatytų keliautojai, turistai. Pastatytos ir nuolat atnaujinamos poilsiavietės, laužavietės, pažintiniai takai, apžvalgos aikštelės miškų lankytojams, ieškantiems atokvėpio gamtoje, grožio, sielos ramybės po įtemptų kasdieninių rūpesčių. Tačiau dalis lankytojų miške elgiasi labai neatsakingai – palieka šiukšles, o kiti netgi specialiai jas atveža išmesti, tarsi miškas būtų sąvartynas. Norime manyti, kad taip elgiamasi iš negalvojimo, nesupratingumo, neatsakingumo ir neišsiauklėjimo. Miškuose dažnai randame išmestų plastikinių gaminių, kurie gamtoje nesiskaido ir nesuyra apie 200 metų, statybinių medžiagų ir chemikalų likučiai. Ypač pavojingi tepalai, statybinės kompozicinės medžiagos ir chemikalai, jie teršia ne tik dirvožemį, bet ir gruntinius vandenis, orą, patenka į uogas, grybus ir kitus miško augalus, kuriuos žmonės renka ir naudoja. Pagalvokime, kaip turi jaustis miškų lankytojai, atėję į mišką pasirinkti aromatingų vaistinių augalų ar uogų, o radę ankstesnių lankytojų paliktas šiukšles. Miškininkai rengia ne tik informacinius stendus, pažintinius takus ir ekskursijas, vaikus ir suaugusius kviečia į paskaitas, tvarko miškus, tačiau už tai, kad ir ateityje galėtume į mišką ateiti kaip prie sveikatos versmės, turime kiekvienas jausti atsakomybę. Asmeniškai. Juk prie kiekvieno šiukšlintojo prižiūrėtojo nepastatysi...

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2014 06 30
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai