Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Naujienos

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Naujienos

2014 m. liepos 16 d.

Pirmajam Lietuvos nacionaliniam parkui – 40

„Mūsų girios“ 2014/06
Dalia Savickaitė

Įsikūrimo istorija
Poetas Justinas Marcinkevičius rašė: „Pažiūrėkite į iškilmingai virš šilo tekančią saulę, į pamaldžiai susikaupusias pušis, paklausykite paukštelio, iš tankmės šlovinančio pasaulio grožį, ir jūs pajusite ypatingą gamtos artumą, raminantį, glostantį jos prisilietimą. Pajusite vienovę su viskuo, kas yra, šilta gerumo ir meilės banga užlies jūsų širdį, suprasite, kad galime būti žemės, vandens ir saulės broliais, kad gerai įsiklausius, galima išgirsti, kaip teka gyvenimas“.
Panašiai, matyt, galvojo ir jo amžininkas, gamtos riteriu tituluojamas ignalinietis prof. Česlovas Kudaba, kai pradėjo žygius, siekdamas, kad Lietuvoje atsirastų nacionalinis parkas. Mintis kurti tokį parką kilo 1969 m. Profesorius siūlė kurti parką Ignalinos krašte, kur vietos randa visi Lietuvai būdingi kraštovaizdžio tipai: ir smėlio kopos, ir daugiau nei 200 m virš jūros lygio iškylančios aukštumos, ir 40-60 m siekiančios įdubos, užpildytos skaidriu vandeniu, ir aukštapelkės, ir archaiškumo nepraradę kaimai su lėtu žmonių gyvenimo būdu. Gimtąjį kraštą, kurio unikalų kraštovaizdį suformavo 4 kartus jo teritorija slinkę ledynai, Č. Kudaba reprezentavo su didžiule meile ir atsakomybe. Daug lemtingų parko planavimui pasiūlymų teikė ir prof. P. Kavaliauskas, G. Daniulaitis.
Į pirmojo Lietuvos nacionalinio parko ribas turėjo patekti ne tik Rytų Lietuvai būdingas gražiausias kraštovaizdis, bet ir gamtos, kultūros paminklai. Tuomet buvo nuspręsta būsimuoju Aukštaitijos nacionalinio parko (toliau – ANP) branduoliu laikyti Ignalinos landšaftinį draustinį (dažnas jį vadindavo Ginučių draustiniu), prie jo prijungti gretimo Ažvinčių botaninio – zoologinio draustinio plotą, Utenio ir Utenykščio ežerų apylinkes iš šiaurės pusės ir Kaltanėnų apylinkes su Žeimenio ežeru pietinėje dalyje. Siūlyti keli parko pavadinimai. Iš pradžių parką norėta pavadinti Ginučių NP, nes šis kaimas yra parko centre. Bręstant minčiai parengti platesnę nacionalinių parkų steigimo Lietuvoje programą, siūlyta vadinti Aukštaitijos NP. Norint sureikšminti pirmojo nacionalinio parko svarbą, jis pavadintas LTSR nacionaliniu parku, o Aukštaitijos NP pavadinimas suteiktas po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kuomet įsisteigė ir kiti parkai.
Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute 1974 m. kovo 29 d. paruoštą NP planavimo schemą nedelsiant aprobavo LTSR Ministrų taryba. Tuomet buvo patvirtintos ir parko ribos, veiklos nuostatai. Ši diena laikoma ANP gimtadieniu.

Pirmieji veiklos žingsniai
Parko teritorijos formavimo ėmėsi inžinierius Jonas Bužinskas. 1974 m. birželio 1 d. parko direktoriumi paskirtas Vincas Šakalys, buvęs Ignalinos miškų ūkio Vaišniūnų girininkijos girininkas (direktoriumi jis dirbo iki 1991 m.). 1974 m. liepą įsidarbino du jaunesnieji moksliniai bendradarbiai – Irena Čeponienė ir Bronius Kazlas. Dar po trejų metų parke atsirado Teofilis Patiejūnas, Bronius Šablevičius, Janina Čeponienė. Parko vyr. mokslinis bendradarbis Leonas Šidla tuomet sakė, kad čia gali dirbti tik patriotai ir idiotai, nes visi dirbo viską: vykdė mokslinius stebėjimus ir net krosnis „pasiskolintomis“ malkomis kūreno. Tiek pareigos, tiek funkcijos buvo pirmųjų darbuotojų kūrybos rezultatas. Pirmasis direktorius V. Šakalys prisimena, kad reikėjo sutvarkyti teritorijoje esančius karjerus, o kaip tai daryti, pavyzdžio nebuvo. Jau pirmaisiais metais atsirado įvažiavimo į parką vartai, pačių darbuotojų įruoštos poilsiavietės, mašinų stovėjimo aikštelės, išasfaltuotas parko apžvalgos kelias. 1977 m. buvo suorganizuotas pirmasis medžio skulptorių pleneras. Po jo Lūšių ežero pakrantė pasipuošė įsimintinomis skulptūromis. Visi kūrė gamtosaugos ir senosios kultūros puoselėjimo mokyklą.
1981 m. išleista monografija „LTSR nacionalinis parkas“, kuria, kaip pagrindiniu mokslinės informacijos šaltiniu, daugelis naudojasi ir dabar. Būtent joje pirmą kartą paminėta, kad šioje teritorijoje yra mineralinio vandens. Šia žinia puikiai pasinaudojo ANP dirbęs Gintautas Kindurys, dabar dirbantis Ignalinos rajono savivaldybėje. Ignalinos ligoninė jau pradeda teikti reabilitacines paslaugas, naudodama vietinį mineralinį vandenį. Šalia Palūšės esančiame Briedžiakalnyje, vietinių dar vadinamu Meilės kalnu, rengtos jaunųjų Lietuvos kūrėjų stovyklos. Jose, kaip pasakojo skulptorius Gediminas Jokūbonis, sėkmingai sutilpdavo ir V. Landsbergis, V. Petkevičius, ir daugybė kitų dabartinių klasikų. Daugelis jų vėliau įsigijo sodybas parko apylinkėse. Vadovaujant V. Šakaliui, surengta pirma etnografinė ekspedicija. Apie tai byloja tuomet dar JAV gyvenusio gamtosaugininko Valdo Adamkaus įrašas albume, kurį atvykti į mūsų nacionalinį parką paskatino jame dirbęs Aringas Gorodeckis.
1984 m. pasirodė pirmasis leidinys „Nuo Ledakalnio“, 1991 m. tapęs parko leidiniu „Ladakalniu“. Jo „gimdytojas“ – dr. Bronius Šablevičius. Nors vėliau atidavė redaktorystę kitiems, jis nuolat rūpinosi, kad leidinyje spausdinami straipsniai apie gamtą ir kultūrą būtų parašyti taip, kad sudomintų ir kolegas iš kitų parkų, mokslo institutų, suprantami parko teritorijoje gyvenantiems kaimo žmonėms ir apsilankantiems turistams. Parko leidiniui šiemet – 30 metų.
Tais metais pradėjo veiklą ir Senovinės bitininkystės muziejus. Jo ekspozicijų kūrėjas Bronius Kazlas gali didžiuotis, kad sukūrė unikalų kultūrinį objektą ir džiaugtis, kad Zita Stasytienė garbingai tęsia jo darbus. Šalies bitininkai su Ignalinos kultūrininkais 1988 m. čia pirmą kartą suorganizavo bitininkų šventę. Vėliau šios šventės organizavimo darbus perėmė parkas, pavadinęs ją Medkopio pabaigos švente.
1979 m. pradėtas kurti botanikos takas 1990 m. atnaujintas ir pertvarkytas, sutrumpinta trasa. Jau apie 20 metų šį pažintinį objektą globoja parko botanikė Asta Survilaitė, kuri sugeba lankytojams pristatyti ne vien augalo botanines savybes, bet ir jo legendą fiksuotą mitologijoje, etninės kultūros palikime, farmacijoje. Jau 55 metai, kai po parko sparnu priglaustas turizmo centras „Palūšė“, buvusi turistinė bazė.

Parko veiklos prioritetai
Keičiantis nacionalinio parko vadovams, keitėsi ir parko veiklos prioritetai. Parko direktoriumi 1991 m. paskyrus taip pat miškininką Kazimierą Kuliešių, gamtosauginis darbas įgavo ūkinių atspalvių. Tuomet buvo galvojama, kad parko miškus tvarkyti geriausiai gali pats parkas pagal savo mokslo darbuotojų rekomendacijas. Direkcijos žinion perduota teisė ūkininkauti ANP miškuose. Tais metais parke jau dirbo 209 žmonės (2001 m.- 320), įkurta parko inspekcija. Buvo sukaupta nemažai lėšų, ypač suaktyvėjo leidybos, suvenyrų gamybos darbai, atsirado galimybė nuo bankroto išgelbėti 1959 m. Palūšėje įkurtą turistinę bazę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, labai sumažėjo turistų srautai iš buvusios TSRS. Tuomet dėl lėšų stokos užsidarė visos Lietuvoje veikusios turistinės bazės, o, parkui globojant, Palūšės turizmo Meka išliko. Keičiantis turistų poreikiams, ieškota naujų išlikimo formų, atsilaikyta prieš ketinimus bazę privatizuoti. Nepaisant nesibaigiančios rekonstrukcijos, ši Meka sutraukdavo tūkstančius turistų. Visi tikisi, kad pasitikdama 55-ąjį gimtadienį ji bus atgavusi jėgas ir galės tenkinti pažintinio – kultūrinio turizmo mėgėjų poreikius.
Imtasi ir tarptautinės veiklos: 1993 m. ANP priimtas į Europos nacionalinių parkų federaciją, dalyvavo Baltijos NP asociacijos veikloje. Gediminas Grašys aktyviai talkino respublikinei etnografinei ekspedicijai parko kaimuose, turėjo teisę naudotis sukaupta informacija, buvo planuojama kurti miško verslų muziejų. Vėliau atsirado ir visai nauja Lietuvoje kultūrologo pareigybė. Vadovaujant direktoriaus pavaduotoju gamybos reikalams dirbusiam miškininkui kupiškėnui Vidmantui Spaičiui, sukurtas pirmasis filmukas apie parką.
1994 m. nacionalinio parko direktoriumi paskirtas miškininkas Algirdas Panavas. Meironyse buvęs parko direkcijos pastatas atiduotas Ekologinio švietimo centro reikmėms, o parko administracija persikėlė į Palūšę. Taip buvo paprasčiau žmonėms tvarkyti žemės grąžinimo, leidimų statyboms ir mėgėjiškai žūklei išdavimo bei kitus reikalus.
1998 m. ženkliai padidėjo parko teritorija – nuo 30000 ha iki 40570 ha. Po naujojo zonavimo buvo įtrauktos Tauragno ir Kretuono ežero, Linkmenų apylinkės. Atsisakyta ūkininkavimo miškuose. Kūrybingas, pats eiles rašantis ir fotografuojantis direktorius suaktyvino parko kultūrinį gyvenimą. Kaimuose pradėtos minėti Užgavėnių, Sekminių, Joninių, Medkopio pabaigos ir kitos kalendorinės šventės. Siekiant reklamuoti turistinę bazę, organizuoti turizmo sezono atidarymo renginiai, įvairūs konkursai ir parodos. Pradėtos aktyviai rengti kompleksinės etnografinės ekspedicijos, ruošiami projektai ir gaunamas finansavimas iš Kultūros ministerijos. Ignalinos miesto biblioteka padėjo sukomplektuoti mokslinę bibliotekėlę. Palūšėje įruošta pilkapio ir akmens būsto ekspozicija, kuri visuomenei populiariai pristato archeologinių kasinėjimų Kretuono ežero apylinkėse rezultatus. Su leidiniu „Ladakalnis“ aktyviai pradėjo bendradarbiauti į pensiją išėjęs ir tėviškėn į Papiliakalnės kaimą sugrįžęs buvęs parko darbuotojas L. Šidla. Šiame Lietuvos kampe jis bene pirmasis pradėjo tarmiškai kurti eiliuotus senosios kaimo buities vaizdelius. Dažnai buvo ruošiamos laidos vietinei TV, pradėtas aktyvus bendradarbiavimas su šalies televizijomis, žiniasklaida. A. Panavo vadovavimo metu buvusiose klebonijos patalpose pradėjo veiklą lankytojų centras, „Aukštaičių užeiga“, o senieji poilsio nameliai pritaikyti ir gyvenimui žiemos metu. Tuomet gerokai gąsdindami dar to nemačiusius parko darbuotojus plūstelėjo pirmieji užsienio turistai, ambasadorių Lietuvoje delegacijos, Lietuvos politikai ir meno žmonės. Siekiant galimybės dalyvauti atsirandančioje projektinėje veikloje, įkurtas VšĮ turizmo centras „Palūšė“. Jam vadovavo Juozas Radzevičius, atsirado suvenyrų krautuvėlė. Tuometinis direktorius domėjosi technikos pasiekimais; buvo atnaujintas parko autoūkis, kompiuteriai, atsirado diktofonų ir fotoaparatų. Švęsdamas trisdešimtmetį parkas turėjo 72 darbuotojus.
Buvusi ilgametė parko darbuotoja Janina Čeponienė yra sakiusi, kad parke ,,stresuota“ kas penkeri metai, ypač keičiantis jo vadovams. 2005 m. parkas sulaukė naujo direktoriaus Eminuelio Leškevičiaus, buvusio pedagogo. Baigus lankytojų centro įrengimą, jo antrajame aukšte įsikūrė beveik visa NP administracija. Atsirado galimybė išsiskleisti dabartinio Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjo Lino Stanaičio kūrybinei veiklai. Informacija apie parką tapo modernesnė, išgryninti maršrutai keliaujantiems po parką. Parkui pasisekė į gyvenimą „palydėti“ ne vieną projektą, kuriems anksčiau niekas nebuvo „užauginęs kojų“. Pagražėjo pati direkcija, Ladakalnis ir jo prieigos, įdomesnis tapo Ginučių malūnas, rūbą keičia turistinės bazės statiniai, „Aukštaičių užeiga“, reformų laukia Senovinės bitininkystės muziejus. Reformos turizmo centre susiaurino kultūrą kuruojančio specialisto funkcijas, jam dabar nebekeliami uždaviniai aktyvinti turizmo srautus ir kurti pamatą maršrutuose pateikiamos informacijos įvairovei, veikla tapo kryptingesnė, gilesnė. Didelis dėmesys skiriamas Voldemaro Kutros vadovaujamam griežtai reglamentuotam Kraštotvarkos skyriui ir jo darbams. Atsirado net parko uniforminiai rūbai. Kuriamos naujos veiklos formos.

Gamtosauginė veikla
Atskirai reikėtų kalbėti apie gamtosauginę veiklą parke. Jos centrine ašimi nuo pirmų darbo dienų parke tapo Bronius Šablevičius. Pradėjęs darbininku, „sukęs“ lizdus gulbėms, iš kurių vėliau pats siūlė gaminti ,,guliašą“, voljeruose auginęs apuokus, atradęs didelę retųjų klumpaičių koloniją, mintinai išmokęs visus parko kelius, miškus ir vandenis, suregistravęs jame gyvenančią florą ir fauną, mokęsis paukščių balsų, kūręs sąlygas jų meilės pasimatymams, tapęs mokslų daktaru ir Gamtos skyriaus vedėju, susirinkęs visus įmanomus Lietuvos apdovanojimus ir premijas už gamtosauginę veiklą, neįtikęs nei vienam direktoriui ir miškų urėdijos urėdui, dabar ruošia gyvenimo knygą ir perduoda patirtį naujam Gamtos skyriaus vedėjui Tautgirdui Masiuliui, kitiems gamtininkams. Kito traktato reikėtų, norint pristatyti jo knygas ir straipsnius, įspūdingas gyvosios gamtos ir kraštovaizdžio akimirkas, užfiksuotas jo fotoobjektyvo. O pirmiausia Bronius – žmogus, tiekęs „žaliavą“ mokslo tiriamiesiems institutams, bet už mokslinę veiklą negaunantis jokių socialinių privilegijų.
Atskiros knygos reiktų ir ilgametės direktoriaus pavaduotojos Irenos Čeponienės veiklai aprašyti. Kažkada priėmusi Bronių į darbą, ji stengėsi būti ir tvirta parko kultūrologų užuovėja, įvairių vietinės reikšmės konfliktų amortizatorė, nebaigtų darbų lopytoja, guodėja, skatintoja, ideali jai pavestų užduočių vykdytoja, daugelio dar vadinama parko mama arba parko sėkme.

Po reorganizacijos
Nuo 2010 m. sausio 1 d. į vieną administracinį darinį sujungtos dvi didžiausios Lietuvos saugomos teritorijos: ANP ir Labanoro regioninis parkas. Valstybė sutaupė direktoriaus algą ir dar kelis etatus. Tuomet visi tikėjosi, kad tai laikinas sprendimas, pasibaigus krizei žurnalistai galės nejausdami kaltės prieš Labanoro regioninio parko žmones pristatinėti vienintelio ilgamečio Lietuvoje ANP istoriją. Nacionalinį parką kūrė gamtą pažįstantys ir mylintys žmonės, vedami pirmeiviškos romantikos. Iš pirmųjų jo darbuotojų parke tebedirba tik B. Šablevičius. Į trečią dešimtį darbo metų jame įžengė finansininkės D. Sukovienė ir S. Urbonienė, A. Panavas, V. Kutra, A. Survilaitė, V. Vilčinskas, M. Polita. Pernai nacionaliniame parke dirbo 40 žmonių.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2014 07 16
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai