Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Naujienos

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Naujienos

2014 m. liepos 31 d.

Kol kas biokuro paklausa mažesnė už pasiūlą

„Žalioji Lietuva“, Kristina Juozapavičiūtė, 2014-07-01

Aplinkos ministerija įpareigojo miškų urėdijas nuo šių metų pradžios gaminti medienos skiedras ir pardavinėti jas energijos išteklių biržoje „Baltpool“. Taip siekiama didesnės konkurencijos biokuro gamybos ir prekybos sektoriuje, kuri lemtų biokuro kainų kritimą ir mažesnes šilumos kainas galutiniams vartotojams. Biokurą galinčių kūrenti katilinių tinklas Lietuvoje plečiamas, prognozuojama, kad iki 2020 metų biokuro pritaikymas Lietuvos energetikoje padidės dvigubai. Tačiau kol kas šilumos tiekėjai neskuba sudarinėti su valstybinėmis miškų urėdijomis smulkintos medienos skiedros pirkimo sutarčių per energijos išteklių biržą. O biokuru kūrenamų katilinių šiluma ne visuomet vartotojams užtikrina žemesnę šilumos kainą. Kodėl taip yra, aiškinomės Pakruojyje, kur liepos 8 dieną įvyko rekonstruotos katilinės – pritaikytos kūrenti biokuru – atidarymas.

Šilumos vartotojai moka už biokuro katilinių įrengimą
UAB „Pakruojo šiluma“ pristatė rekonstruotą katilinę, kuri nuo šiol bus kūrenama biokuru. Biokuro katilo instaliuota šiluminė galia – 4 MW, ekonomaizerio galingumas – 1,02 MW. Bendras galingumas – 5,02 MW.
Rekonstruotos katilinės atidarymo šventėje dalyvavo Pakruojo rajono merė Asta Jasiūnienė, rajono Tarybos nariai, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas, šilumos tiekimo įmonių vadovai, o taip pat Pakruojo miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Virginijus Kacilevičius.
Savo kalboje UAB „Pakruojo šiluma“ direktorius Jonas Bumelis pabrėžė, kad tai pats didžiausias įgyvendintas projektas nuo įmonės įsteigimo pradžios. Projekto vertė 5,7 mln. Lt, iš kurių 1,85 mln. Lt – parama iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicinio fondo. Planuojama, naudojant biokurą, per metus pagaminti 16 tūkst. MWh šilumos ir sunaudoti apie 6 tūkst. tonų medienos skiedros.
„UAB „Pakruojo šiluma“ katilinei kurą tieks tiekėjai, kurie įsikūrę ne toliau kaip 100 km nuo Pakruojo. Kol kas jie yra nustatomi konkurso būdu, – „Žaliajai Lietuvai“ situaciją pristatė J. Bumelis. – Turime laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo, tad tiesiogiai pirkti nepaskelbę konkurso negalime. Taip pat šiemet esame įpareigoti 10 proc. kuro nupirkti iš „Baltpool“. Ta rinka, vadinama kuro birža, turėtų pradėti veikti. Kol kas sistema buksuoja, jos siūlomos kuro kainos yra aukštesnės už tas, kurios būna tiesiogiai skelbiant kuro pirkimo konkursą. Tačiau tai yra laikinas dalykas, kol rinka įsivažiuos, kol pradės parduoti didesnius kiekius. Pagal pateikiamas ataskaitas, pas juos apyvarta didėja. Tik laiko klausimas, kada „Baltpool‘e“ parduodamo biokuro kainos nukris“.
Paklaustas, kodėl katilinę pritaikius biokurui, šiluma vartotojams ne visuomet atpinga, J. Bumelis paaiškino, kad didžiulę šilumos kainos dalį sudaro katilinės rekonstravimo kaštai, kuriuos ir turi padengti vartotojai. „Biokuro kaina šiai dienai yra tris kartus mažesnė nei gamtinių dujų. Tačiau kuras yra tik viena dedamoji, sudaranti šilumos kainą, – teigia J. Bumelis. – Didžiąją naujai įrengtų biokuro katilinių tiekiamos šilumos kainos dalį sudaro investicijos į biokuro įrengimus. Kol investicijos neatsiperka, tol kaina lieka pakankamai aukšta, nepaisant to, kad biokuro savikaina, palyginus, yra žema“.

Kol kas nėra vieningos biokuro apskaitos
Biokuras nuo gamtinių dujų ir naftos produktų skiriasi tuo, kad sudėtingesnė jo apskaita. Gamtinės dujos skaičiuojamos kubiniais metrais. Mazutas pasveriamas, atvežus jį cisternomis. O biokuro apskaitymui reikalinga speciali įranga.
„Pasvėrus biokurą ir pavertus natūrinėmis tonomis, dar reikia įvertinti jo energetinę vertę, t. y. atlikti kaloringumo, peleningumo ir drėgmės analizę, – apie biokuro apskaitos subtilybes kalbėjo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. – Pasvėrus ir atlikus minėtų parametrų analizę, galima konvertuoti į toną naftos ekvivalento. Taip gauname tikrąją biokuro vertę.
Praėjusiais metais Energetikos ministerija patvirtino biokuro apskaitos taisykles. Pagal tas taisykles, visoms šilumos tiekėjų įmonėms privalu įsigyti apskaitos įrangą, nusipirkti prietaisus, su kuriais būtų galima nustatyti tikslią biokuro vertę. Tačiau kol kas biokuro apskaitymo sistema yra įdiegta ne visose įmonėse. Įmonės, kurios nesveria biokuro ir neatlieka minėtos analizės, nustato biokuro vertę apytikriai su tiekėjais tiesioginiu susitarimu. Kada visos įmonės įsives vieningą biokuro apskaitos sistemą ir tiksliai nustatinės biokuro vertę, tada nebeliks ir kainų skirtumo, kurį kol kas stebime tarp skirtingų biokuro tiekėjų.
Nemanau, kad buvo galima tuo piktnaudžiauti, kadangi kiekviena įmonė atsiskaito savivaldybei, Valstybinei energetikos kainų kontrolės komisijai, ir jeigu įmonė pateikia ataskaitą, kurioje biokuro kaina yra aukštesnė nei tą mėnesį komisijos buvo nustatyta vidutinė biokuro kaina, komisija tą viršijusią dalį nuima ir ji eina šilumos tiekimo įmonei į nuostolius“.
Bendrai Lietuvoje 2013 metais 1 tonos naftos ekvivalento biokuro vidutinė kaina buvo apie 650 Lt, o gamtinių dujų tonos kaina buvo apie 1800 Lt. „Jūs galit įsivaizduoti, koks didžiulis skirtingų rūšių kuro kainų skirtumas… Jeigu vienai kilovatvalandei pagaminti, naudojant biokurą, užtenka 6 ct, tai naudojant gamtines dujas ar mazutą – prireiks 18 ct“, – teigia V. Stasiūnas.

Kol kas biokuro paklausa mažesnė už pasiūlą
„Šiandien situacija yra komplikuota, kadangi biokuro tiekėjai ir perdirbėjai turi biokuro perteklių, nes per mažai biokuro katilinių, – teigia Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. – Štai UAB „Pakruojo šiluma“ pastatytas įrenginys jau sunaudos papildomą biokuro kiekį. Kai Vilnius ir Kaunas pradės naudoti biokurą, tada pajusime tikrąjį biokuro poreikį. Tai taip pat turės įtakos biokuro kainos susilyginimui. Dabar stebime pereinamojo laikotarpio situaciją. O idėja, kad valstybinės miškų urėdijos turi tiekti biokurą „Baltpool‘ui“, mano nuomone, yra gera, nes kuo daugiau tiekėjų, tuo ir kaina žemės. Ir nereikia baimintis, kad sudeginsime Lietuvos miškus. Katilinių pristatyti galima kiek nori, tačiau jos nesudegins biokuro daugiau nei yra šilumos vartotojų poreikis“.
Praėjusiais metais buvo atlikta studija, kiek valstybinės miškų urėdijos, privatūs miškai ir kiti biokuro gamintojai gali pateikti kuro, kokie yra biokuro ištekliai. V. Stasiūno duomenimis, nustatyta, kad Lietuvoje per metus miškuose išauga 16 mln. kubinių metrų medienos, o iškertama yra apie 7 mln. kubinių metrų. „Iškirtus mišką, mediena pirmiausia važiuoja baldų gamybai, į lentpjūves, o likučiai, t.y. šakos, pjuvenos ir t.t., yra tiekiamos mūsų katilinėms. Suskaičiavus miško kirtimų atliekas, medienos gamybos atliekas, šiaudus, komunalines atliekas, Lietuvoje kasmet susidaro biokuro kiekis, kuris atitinka 2,2 mln. tonų naftos ekvivalentui. Lietuvoje šiai dienai biokuro suvartojama maždaug 1 mln. tonų naftos ekvivalento. Šilumos tiekimo įmonės suvartoja 340 tūkst. t, 650 t naftos ekvivalento suvartoja individualūs namai, kaimai ir t. t. Tokį didelį kiekį individualių namų ūkių sektoriuje lemia didžiulis šilumos vartojimo neekonomiškumas, – teigia V. Stasiūnas. – Moderniose katilinėse, kaip kad UAB „Pakruojo šiluma“ naujai įrengtoje, panaudojama net dūmų šiluma. Žymiai didesnis jos efektyvumas.
Prognozuojama, kad 2020 metais Lietuvoje biokuro bus sunaudojama apie 1,5 mln. tonų naftos ekvivalento. Žaliavos turime daugiau nei egzistuoja biokuro poreikis, tad visų Lietuvos miškų tikrai nesupleškinsime“.

Visų miško kirtimo atliekų paimti negalima
Įsivažiuojant biokuro bumui, iš vienos pusės skambiai šaukiama – išvalykime miškus, surinkime biokurą. Tačiau be gražios energetinės nepriklausomybės idėjos, biokuro gamyba turi ir kitą medalio pusę. „Prieš tris metus Prezidentūra nusprendė, kad kuro miškuose yra ir reikia jį pasiimti, taip žingsnis po žingsnio žengiant energetinės nepriklausomybės keliu. Buvo priimtas politinis sprendimas – išvalyti miškus nuo kirtimo atliekų. Tam buvo nurodyti skaičiai, kiek urėdijos privalo surinkti kirtimo atliekų, tinkamų biokuro gamybai, – apie kitą medalio pusę, panaudojant biokurą, kalbėjo Pakruojo miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Virginijus Kacilevičius.
Tačiau Miškų institutui atlikus išsamesnius tyrimus, paaiškėjo, kad vis tik nėra taip paprasta tuos miškus „valyti“ kaip kad laiptinės grindis. Šitie skaičiukai, kurie buvo pirminiam variante nuleisti urėdijoms, pasikeitė. Mes Pakruojo miškų urėdijoje dėl gamtinių sąlygų, dirvožemio ypatybių negalime paimti tiek kirtimo atliekų, kiek buvo anksčiau pareikalauta, – Kirtimo atliekos miške tikrai nėra šlamštas ir jų ne vienintelė paskirtis – išleisti per kaminą. Valome mes tuos miškus, tik reiktų galų gale visuotinai suprasti, kad kirtimo atliekos, krūmai bei negyva mediena nėra šiukšlės. Miškas nėra kažkokia pramoninė gamykla, kur gavus finansinę naudą nešantį produktą – medieną, visa kita tampa šiukšlėmis, kurias reikėtų utilizuoti. Miškas yra gyva ir jautri ekosistema, kur kirtimų atliekos, sausuoliai ir kita biokurui tinkama žaliava yra tos ekosistemos funkcionavimui reikalingas elementas. Apie kokį išvalymą mes kalbame? Žmogaus akiai galbūt tai būtų išvalytas sodelis, tačiau miškui šimtaprocentinis „išvalymas“ nėra gerai. Tarptautiniai FSC sertifikatoriai netgi reikalauja palikti miškuose tam tikrą kiekį negyvos medienos, organikos, reikalingos biologinės įvairovės išsaugojimui.
Antras aspektas – šlapi ir įmirkę dirvožemiai. Valstybinės miškų urėdijos ūkininkauja ne vienodomis sąlygomis. Kai kurios urėdijos savo reikmėms sunaudoja nemažą kiekį kirtimo atliekų tam, kad išsaugotų dirvožemį kirtavietėse. Žabai ir šakos suklojamos į valksmus, kurie sudaro technologinius koridorius sunkiajai miško technikai pravažiuoti. Be valksmų Pakruojo miškų urėdija, kaip ir kai kurios kitos, neišsiverstų, nes šlapi dirvožemiai apsunkina miško technikos pravažumą, kelis kartus tuo pačiu išmaurotu keliu važiuoti taptų neįmanoma, tad reiktų gadinti miško paklotę vis kitoje vietoje. Kai kuriose vietose apskritai be valksmų pravažiuoti būtų neįmanoma. Toks miško niokojimas sukeltų gruntinius vandenis, sąlygotų miško užpelkėjimo procesus. Tad kirtimų atliekos mums reikalingos ne tik natūraliai miško ekosistemai palaikyti, bet ir apsaugoti nuo dirvožemio niokojimo, atliekant miškų ūkio darbus.
Trečias aspektas – priklausomai nuo aplinkybių, kartais tas kirtimų atliekas ištraukti iš miško yra nerentabilu. Dėl nepalankių sąlygų kirtimo atliekų surinkimo savikaina gali išaugti taip, kad miškų urėdijoms ne tik neapsimokės jų parduoti, bet bus patiriami ir nuostoliai. Juk tiems žabams ir šakoms surinkti reikalinga darbo jėga, technika – tai didžiulės finansinės bei laiko sąnaudos. Kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi – jei jums reikia tų kirtimo atliekų – tai atvažiuokit ir susirinkit. Kodėl mes turim vežti jas urėdijos sąskaita, jei dėl to patirsim nuostolius? Juk yra labai daug kitų miškininkystės sričių, kur reikalingos investicijos. Neturime teisės urėdijos finansinių bei žmogiškųjų išteklių švaistyti neracionaliai“.

Skiedrų ruošimas ženkliai pakelia galutinę biokuro kainą
„Šiais metais mes turime paruošti apie 6,8 tūkst. tonų biokuro. Mūsų miškuose žaliavą biokurui sudaro: trakas (lazdynai, sausmedžiai, ievos, atsilikę maži medeliai, krūmeliai), taip pat kirtimo atliekos (medžių šakos, viršūnės). Realizuojame jį dviem būdais – per mažmeninę ir didmeninę prekybą. Linkuvos, Žeimelio, Guostagalio, Rozalimo, Klovainių ir kitų Pakruojo rajono gyvenviečių gyventojai, kurie įsikūrę pamiškėse ir šildosi malkomis, patys susirenka kirtimo atliekas už nedidelį mokestį (10 Lt už kubinį metrą), – sakė Virginijus Kacilevičius.
Taip pat esame įsipareigoję tam tikrą kiekį jau paruoštos, susmulkintos medienos skiedrų pasiūlyti energijos išteklių biržoje. „Baltpool‘ui“ mes jau du kartus pateikėme biokuro, t. y. susmulkintos medienos skiedrų, taip vadinamų „čipsų“ pasiūlymus, tačiau pirkėjų taip ir neatsirado. Mes turim „Baltpool‘ui“ pateikti taip vadinamą konkurencingą kainą, skaičiuojamą tonai naftos ekvivalento. Įvertinus transportavimo, malimo, skiedrų ruošimo kaštus, mūsų „Baltpool‘ui“ pateikta kaina gaunasi aukštesnė nei kad pirkėjas gali gauti tiesiogiai paskelbęs konkursą biokuro tiekėjams. Mes neturim skiedrų ruošimo įrangos, o sudarant sutartis su šio produkto ruošėjais, biokuro kaina stipriai išauga.
Nepaisant to, kad kol kas nėra sudaryta nė viena sutartis – laikom tuos žabus paruošę, kaip kad esame įsipareigoję. Ačiū Dievui, kad mūsų miškai yra nedegūs. Nepavydžiu, pavyzdžiui, Nemenčinės miškų urėdijai, kuriai toks žabų sandėliavimas reiškia papildomą gaisrų riziką“.

2014-07-31

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2014 07 31
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai