Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Naujienos

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Naujienos

2014 m. lapkričio 21 d.

Želvos girininkijoje iškelti inkilai naminėms pelėdoms


„Mūsų miškuose gyvena nemažai pelėdų, tačiau uoksinių medžių nėra daug, tad pelėdoms reikia padėti“,- nusprendė jis.
Želvos girininkijos miškus jis pasirinko ne tik todėl, kad jie labai tinka pelėdoms gyventi, bet dar ir todėl, kad juos prižiūri jo bendramintis, miškininkas Kęstutis Jarmalavičius.

Gyvena trys rūšys
Vasarą Želvos girininkijos girininko pavaduotojas Kęstutis Jarmalavičius Laumėnų miške užkliudė atšokusią eglės žievę ir iš jos, pasak jo, išbyrėjo keturi ar penki šikšnosparniai.
Akimoju visi pakilo ir išskraidė. Bet vienas, Kęstučio pasakojimu, bumt,- atsimušė į medį. Nukrito, tad Kęstutis spėjo jį nufotografuoti.
Rasto šikšnosparnio nuotrauką jis parodė didesniam, nei jis, paukščių ir šių žvėrelių žinovui Remigijui Karpuškai. „Čia – jis: europinis plačiaausis“,- apsidžiaugė šis.
Europinis plačiaausis - visoje Europoje saugoma rūšis, bet Lietuvoje ji dar mažai ištirta. Vasarą, šie šikšnosparniai veisimosi metu dar nebuvo aptikti. Žvėrelių skleidžiami signalai tik keletą kartų buvo užfiksuoti ultragarso detektoriais.
„Gali būti, kad šikšnosparniai tik migravo, nuolat Laumėnų miške jie negyvena“, - dar abejoja Kęstutis. Bet jau svarsto, kaip juos prisijaukinti.
Europinis plačiaausis, jo žiniomis, vienintelė šikšnosparnio rūšis, kuriai reikia specifinių inkilų. Jo teigimu, visi šikšnosparniai gyvena vieno modelio inkiluose, o šis, kaip prieš dvejus metus nustatė vokiečių gamtosaugininkai, gyvena specialiame - atvirame, su įrengtais tuneliais inkile.
Galbūt kada nors Kęstutis pastatys tokius namelius, galbūt šie reti šikšnosparniai ims ir apsigyvens Laumėnų miške, bet šiandien Kęstutis laukia Dariaus. Dariaus Musteikio, kuris – toks pat paukščių mylėtojas, kaip ir jis, pažadėjo jam atvežti ir iškelti inkilus naminėms pelėdoms.

Želvos girininkijos miškuose, Kęstučio pastebėjimu, gyvena trijų rūšių pelėdos: naminė pelėda, mažasis apuokas, o Laumėnų miške – ir gana reta, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta žvirblinė pelėda.
Pelėdas Kęstutis yra ne kartą girdėjęs, jas matęs, jas fotografavęs. Nemažai joms jis yra iškėlęs ir inkilų. Bet Dariaus inkilai pelėdoms – ypatingi.

Inkilai - pusės metro aukščio
Darius iš Vilniaus atidarda su automobilio traukiama priekaba. Inkilai naminėms pelėdoms – ne kokioms musinukėms ar zylėms, kiekvienas jų – pusės metro dydžio, tad susidarė nemenkas krovinys.
Be to, Dariaus inkilai pagaminti iš vientisos, storos drebulinės lentos. „Plonos, viena su kita sudurtos lentelės inkilams netinka“,- sako jis. Veikiamos temperatūrų svyravimų jos išsiskečia, o paukščiai nemėgsta, kai pro plyšius košia vėjas.
Nors drebulė, drėgmei atsparesnė nei eglė ar pušis, Darius lentas iš jos ištepė įvairiais tirpalais, apskardino inkilo stogą, įstatė dureles su tikrais vyriais.
Pelėdų, kaip zylių ar musinukių, inkilų valyti kasmet nereikia - jos į jį nieko neprineša. Bet, sako Darius, kartais pelėdų namus užkariauja popierinės vapsvos. Susilipdo lizdus, kaip maišus - užkemša inkilą.
Inkilo dugną meistras įleido iš vidaus - kad jo kraštų nemerktų lietus. Ant jo pabėrė porą saujų medžio drožlių - geriausia drožlės, pastebėjo Darius, jos neužkimš dugne prigręžiotų skylučių drėgmei išeiti.
Priberti į inkilą medžio drožlių ar senos medienos, Darius sako, būtina, nes pelėdos sau lizdo neneša, o ant plikos lentos kiaušinių taip pat nedės. Joms reikia tokio pat pagrindo, kaip uokse.
Pagaminti tokį inkilą reikia laiko ir pinigų, bet Dariui jų negaila – pelėdos, kaip ir visi paukščiai, pagalba jiems – jo pomėgis ir laisvalaikis.

Parinko tinkamus miškus
Pirmiausia Kęstutis Darių veda į Adomiškio miškus. Juose yra pelėdoms gyventi tinkamų senų ąžuolų ir drebulių, skarotų eglių, ant kurių šakų šildosi jų jaunikliai, dienoja pasislėpę jų tėvai.
Svarbiausia, jog šiame miške yra vietų, kur nėra nei trako nei pomiškio – pelėdos nemėgsta šabakštynų, joms reikia erdvės, lapų paklotės, kad gerai matytų po ja krebždantį grobį.
Pelėdos minta pelėmis ir kitais smulkiais graužikais, tad joms nereikia gilių miškų. „Netoli nuo čia, prasideda laukai“,- rodo Kęstutis. O medį, į kurį kels inkilą, jis leidžia išsirinkti pačiam Dariui.

Palieka senus medžius
Darius susineria už nugaros rankas ir eina nuo medžio prie medžio. „Žiūrėkit, gal čia gyvena pelėda?“- prie drevėtos drebulės sustoja Kęstučio Asta. Ji taip pat užsikrėtė meilės paukščiams liga, tad nepraleidžia nė vienos progos, kai Kęstutis į mišką eina dėl jų.
Adomiškio miške tikrai gyvena naminės pelėdos. Asta su Kęstučiu ne kartą girdėjo jas čia ūbaujant, bet šiame uokse, Dariaus manymu, gal būt gyvena kokia nors meleta. Naminei pelėdai jis - per ankštas. „Giliau jis susiaurėjęs“,- apžiūrėjęs uoksą sako jis. Ir sustoja prie ąžuolo. Stukteli kelis kartus į kamieną – kels ant jo inkilą.
„Gal turi kompasą?“- dar klausia jis Kęstučio. Bet Kęstutis ir be kompaso žino, kur pietūs, kur rytai - pelėdos, kaip ir visi kiti paukščiai, nemėgsta, kad jų namas būtų atgręžtas į šiaurę. Jų vaikams reikia šilumos.
Darius iš priekabos išsitraukia kopėčias, nors inkilų pelėdoms nereikia kelti labai aukštai – pakanka penkių ar šešių metrų nuo žemės, bet vis tiek teks palypėti.
Vieną inkilą jis iškelia ąžuole, kitą – drebulėje. Ąžuolus ir drebules Darius apdairiai renkasi ne tik todėl, kad jie mažiau šakoti, ir paukštis galės lengviau į inkilą įskristi, bet ir todėl, kad šių medžių niekas nekirs. Ąžuolus Ukmergės miškininkai, kirsdami mišką būtinai palieka. Koks lietuvis skubės ąžuolą kirsti? O drebulės - neilgaamžės, bet ant jų kamienų šiuose miškuose auga nemažai saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų samanų ir kerpių.
„Va čia – plunksninė pliusnė“,- žalsvai gelsvą patiesalą rodo Kęstutis. Todėl drebulė, ant kurios auga ši samana, kaip ir uoksiniai medžiai, šiame miške stovės tol, kol pati nugrius.
Ir Dariaus inkilai - ne vienadieniai. Laikys mažiausiai dešimt metų.

Kol juos jis kala, Kęstutis miške kardu kapoja krūmų atžalas. Bet šermukšnį palieka – tegu saugo pelėdų namus nuo blogos akies.
Šermukšnis pelėdų namus saugos ir prie šimtamečio ąžuolo, netoli garsiojo valstybės saugomo Felinkos ąžuolo, gamtos paminklo.
Keturis inkilus naminėms pelėdoms jų mylėtojai iškėlė Adomiškio, tris Laumėnų, du Felinkos miške ir vieną – prie Lyduokių miestelio kapinių. Viso - dešimt inkilų.
Visose šiose vietovėse Kęstutis su Asta girdėjo pelėdas, tad tikėtina, jog jos bent viename iš šių dešimt inkilų tikrai apsigyvens.

Pavasarį pelėdas žieduos
Kiek iš tiesų apsigyvens pelėdų, ornitologai galės pasakyti kitą pavasarį. Tada jie inkiluose įsikūrusias pelėdas ne tik suskaičiuos, bet ir sužieduos.
Pelėdos, kaip ir kiti paukščiai žieduojamos, siekiant sužinoti jų migracijos kelius bei kitus jų gyvensenos bei biologijos faktus.
Štai šįmet netoli Rizgonių (Veprių seniūnija) D.Musteikio sužieduotas pelėdos jauniklis buvo rastas Kauno mieste. „Šiaip pelėdos yra sėslūs paukščiai, bet štai pasirodo, kartais jos gali nuskristi daugiau nei 60 kilometrų“,- įsitikino paukščių gyvensenos tyrėjai.
Tačiau žieduoti paukščius, anot jų, gali tik patyrę ir šiam darbui gerai pasiruošę profesionalai. Mėgėjams lįsti prie lizdų nepatartina ne tik todėl, kad jie gali sukelti paukščiui stresą, bet ir todėl, kad jiems patiems tai pavojinga. Pelėdos gina savo vaikus ir gali žmogų sužaloti.
Ne vienerius metus paukščius žieduojantis Darius pelėdų žieduoti lipa visada vilkėdamas liemenę bei užsidėjęs specialius akinius. Pelėdos nagai labai aštrūs, gindama lizdą jais ji gali iki kraujo perrėžti nugarą, iškabinti akis.
Žieduojant pelėdas Dariui yra tekę patirti ir linksmų nutikimų. Pavyzdžiui, kartą pelėda gindama lizdą ir jauniklius nagais įsikabino į jo kepurę ir nunešė ją į mišką. Bet ir po to ji neatlėgo – neleido Dariui žieduoti jos vaikų. Jam teko juos nusikelti iš lizdo ir baigti žieduoti užsidarius automobilyje.
Iš viso D. Musteikis sako, yra jau sužiedavęs 60 pelėdų.

Žieduoja ir kitus paukščius
D. Musteikis žieduoja ne tik pelėdas – ir kitus paukščius. Yra žiedavęs sidabrinius kirus, jūrinius erelius, erelius žuvininkus, mažuosius erelius rėksnius, baltuosius ir juoduosius gandrus.
Paukščių žiedavimas – sunkus ir pavojingas darbas. Dauguma plėšriųjų paukščių gina savo lizdus, be to, jų lizdai būna gana aukštai. „Šįmet prie vieno juodojo gandro lizdo teko kopti 17 metrų. Lipau tris valandas“,- prisimena aukštalipys.
Tada jam padėjo jo bendramintis Kęstutis. Jiedu išvažinėjo visą Rytų Aukštaitiją ir per dvi dienas sužiedavo 21 juodąjį gandrą.
„Į tavo miškus aš atvešiu inkilus pelėdoms“, - pažadėjo Kęstučiui Darius. Savo pažadą jis ištesėjo.

Pamilo nuo vaikystės
Vilniuje gyvenantis ir ekonomisto išsilavinimą turtintis D.Musteikis paukščiais susidomėjo dar mokykloje. Tuomet, pasak jo, į biologijos pamoką atėjo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto studentas Liutauras Raudonikis ir moksleivius pakvietė į ornitologų būrelį.
Šiandien Liutauras Raudonikis - Lietuvos ornitologų draugijos direktorius, D. Musteikis - aktyvus jos narys.
Kęstutis Jarmalavičius gyvąją gamtą taip pat pamilo nuo vaiko dienų. Gimęs miškų apsuptame Laumėnų kaime, didžiąją dalį laisvalaikio jis praleisdavo gamtoje. “Ieškodavau paukštelių lizdų, stebėdavau juos. Viską rašydavau į „gamtininko dienoraštį“, - prisimena jis. Kai tėvas padovanojo fotoaparatą, Kęstutis paukščius bei gamtos vaizdus pradėjo fotografuoti.
Dabar K.Jarmalavičiaus nuotraukos džiugina gamtos mylėtojus bei gamtos fotografijų parodų lankytojus. Kęstutis laimėjo ne vieną gamtos fotografijų konkursą, jo nuotraukos puošia ne vieną leidinį apie Lietuvos miškus ir gamtą.

Želvos girininkijos girininko pavaduotojo Kęstučio Jarmalavičiaus nuotraukų galeriją galite pažiūrėti čia (http://grynas.delfi.lt/aplinka/pasiseke-peledoms-miske-irengti-10-naujutelaiciu-butu.d?id=66454310 ).

Aldona Kvedarienė, Ukmergės miškų urėdijos informacija, 2014 11 20

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2014 11 21
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai