Gamtai būtinas bendras ir aktyvus dėmesys

"Baltijos miškai ir mediena", 2009 m. kovas

Aplinkos ministro požiūris į svarbias miškininkystės, medžioklės ir gamtosaugos problemas

   Šiame žurnalo numeryje baigiame spausdinti Gedimino Kazlausko atsakymus į pateiktus BMM klausimus.

   Šalyje sudarytas nemažas rezervinių miškų, kuriuose nevykdoma jokia veikla, fondas. Kaip ketinama elgtis su tuo fondu? Ar ir toliau jis bus saugomas, ar numatomas koks nors kitas veiksmų planas?

   Valstybiniai miškai, rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti, – tai išties įsisenėjusi problema. Gaila, kad ankstesnėms vyriausybėms jos nepavyko išspręsti. Tokių miškų dar turime 12 proc., arba apie 250 tūkst. hektarų. Juose jau antrą dešimtmetį nevykdoma normali miškų ūkio veikla ir nenaudojami sukaupti medienos ištekliai, o jų apsauga ir priežiūra, negaunant jokių pajamų, – papildoma finansinė našta miškų urėdijoms. Dabartinė Vyriausybė yra numačiusi spartinti ir užbaigti žemės reformą, todėl esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, problema bus išspręsta artimiausiais metais. Matyt, nemažai šių miškų bus grąžinta buvusiems savininkams ar jų teisių paveldėtojams. Užbaigus žemės reformą, miškus, kuriuose racionalu ūkininkauti miškų urėdijoms, būtų tikslinga joms ir perduoti valdyti patikėjimo teise. Kitą dalį galbūt būtų galima privatizuoti.

   Apie pusę Lietuvos miškų yra privatūs. Tačiau privati miškininkystė šalyje iki šiol sunkiai stojasi ant kojų. Ji per daug smulki, per daug draskoma įvairiausių prieštaravimų, vangiai naudojamasi ES parama, siekiant ją plėtoti. Kokios numatomos priemonės, stiprinančios šią sritį?

   Visoje Europoje jau šimtmečiais privačių miškų valdos dažniausiai yra smulkios ir su tuo susijusios miškininkavimo problemos visose šalyse panašios. Lietuva čia nėra jokia išimtis. Akivaizdu, kad stambioms miško valdoms kurta ir pritaikyta miškininkystė sunkiai skinasi kelią smulkiose privačiose miško valdose. Tačiau nereikia į smulkias miško valdas žiūrėti vien kaip į blogį, su kuriuo būtina kovoti. Smulkios valdos suteikia galimybę didesniam asmenų skaičiui naudotis miško nuosavybės pranašumais. Vertinant šalies mastu ir socialiniu požiūriu, tai teigiamas dalykas. Suprantama, kad smulkiose miško valdose sunkiau įgyvendinti darnaus miškų ūkio principus. Šiems tikslams pasiekti naudojamos įvairios miškų politikos priemonės, tarp jų ir ES paramos lėšos. Miško savininkams sudarytos pakankamai palankios sąlygos pasinaudoti daugeliu specialiai privatiems miškams sukurtų paramos priemonių. Tokia parama naujoms priemonėms pradėta teikti tik prieš metus, todėl ir besinaudojančiųjų ja kol kas nedaug – matyt, žmonėms reikia daugiau gerų pavyzdžių, padedančių apsispręsti. Tačiau paramos gavimo sąlygos bus dar paprastinamos, paramos priemonių daugės, todėl tikėtina, kad ateityje parama besinaudojančių ir tinkamai savo miškus tvarkančių savininkų vis daugės. Aplinkos ministerija numato priemones, kaip dar labiau išplėtoti miško savininkų švietimo, mokymo ir konsultavimo paslaugas, priartinant konsultantą prie miško savininko, taip pat priemones, skatinančias miško savininkų kooperaciją.

   Šalies medžiotojai išsako daug priekaištų galiojantiems teisės aktams, nustatantiems šio užsiėmimo tvarką. Netenkina ir per didelė biurokratija, ir daug kur nelogiški reikalavimai bei neefektyvus šios srities valdymas. Ar artimiausiu metu ketinama tobulinti medžioklės įstatymų bazę?

   Pastaruoju metu medžiotojai lyg ir neturėtų priekaištų medžioklę reglamentuojantiems teisės aktams. 2002 m., įsigaliojus Medžioklės įstatymui, medžiotojai iš tiesų turėjo daugiau rūpesčių: buvo formuojami medžioklės plotų vienetai, išduodami leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuose vienetuose. Ne visur šie procesai vyko sklandžiai. Tačiau šiuo metu medžiotojus varginę klausimai jau išspręsti.
   Medžiotojai, gavę leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, savo medžioklės plotuose yra šeimininkai. Kartu su rajonų medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijomis patys sprendžia dėl šių limitų nustatymo. Manau, kad juos džiugina ir tas faktas, kad atsisakyta šernų sumedžiojimo limitų. Tik patys medžiotojai sprendžia, kiek šių gyvūnų jie medžioja.
   Žinoma, medžioklę reglamentuojantys teisės aktai dar nėra tobuli. Todėl ir tenka kartais, atsižvelgus į pačių medžiotojų išsakytą nuomonę ir mokslininkų rekomendacijas, keisti ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles ar kitus teisės aktus. Tą, išklausydami visas suinteresuotuosius, darysime ir ateityje.

Kaip jūs asmeniškai vertinate gamtosaugos padėtį Lietuvoje, palyginti su Vakarų Europos valstybėmis?

   Gamtosauga daug senesnė už aplinkosaugą, ji pastarajai ir davė pamatus. Galime didžiuotis jau prieš 50 metų turėję pirmąjį Gamtos apsaugos įstatymą. Ir XXI a. pasitikome anaiptol ne tuščiomis – manau, kad mūsų įdirbis, saugomų teritorijų sistema, retųjų rūšių apsauga yra pakankamo lygio. Daugeliui valstybių tai, ką gamtoje esame apgynę ir išsaugoję, ką turime dabar, kelia pavydą.
   Šiandien padėtis šiek tiek kita – ir mūsų, ir gamtos. Esame ES erdvės dalis, mūsų gamtosauga tvarkoma pagal jos direktyvų, reglamentų, kitų teisinių aktų reikalavimus. Jų įgyvendinimas – ne vien tik moralinis, bet ir teisiškai reglamentuotas sutarties įsipareigojimų vykdymas. Abejojančiuosius tokių įsipareigojimų efektyvumu galėčiau patikinti: tik didelėje bendroje erdvėje tikrai galėsime apsaugoti keliaujančius gyvūnus, jų populiacijas bet kurioje rūšies paplitimo dalyje.