Kas trukdo dar plačiau sužaliuoti Kaišiadorių miškų urėdijos miškams?

Business & Exhibitions
Rimantas Šlajus

   VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos medelynas – vienas jauniausių Lietuvoje. Įkurtas Žiežmarių girininkijoje prieš penketą metų. Šiuo metu, anot miškų urėdo Stasio Truskausko, pasiekė visą projektinį pajėgumą – 28 ha plotą, kuriame įrengta automatinė laistymo sistema, šiltnamis, pilnai sukomplektuota atitinkama technika. Didžioji dauguma sėklų sodinukams surenkama iš miškų urėdijoje esančių sėklinių plantacijų. Medelynas augina eglės, pušies, ąžuolo, beržo, klevo ir kitų medžių bei krūmų rūšių sodmenis, tikintis, kad šiais sodmenimis susidomės privačių miškų ir žemių savininkai.
   Nesusidomėjo. Negelbėjo ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje numatytos priemonės dėl netinkamos žemdirbystei žemės apželdinimo mišku, finansuojamos iš ES paramos fondų per Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos. O tai miškininkams, pasak miškų urėdo, gresia nuostoliais, kadangi rinkoje susidarė sodmenų perteklius.
   – Privačių miškų ir žemių savininkai turi norėti patys savo nenaudojamoje žemėje veisti mišką, – įsitikinęs miškų urėdas.
   – Juo labiau, kad dabar yra supaprastinta finansavimo tvarka, ir lėšas leidžiama atgauti jau įveisus mišką. Želdinimo projektus gali parengti miškų urėdijos specialistai ar bet koks fizinis asmuo, turintis miškininko išsilavinimą, tik šie projektai turi būti patvirtinti miškų urėdijos vyriausiojo miškininko arba kito miškų urėdo įgalioto pareigūno.
   – Lietuvos privačių miškų asociacijos atstovai lankosi Aplinkos ministerijoje ir prašo – duokit mums 20 mln. litų, kad mes galėtume suburti privačių miškų savininkus, teikti jiems pagalbą, kurti privačias girininkijas, – užsimenam.
   – Miškų savininkas visada gali nemokamai pasikonsultuoti su mūsų specialistais, gauti patarimą, paprašyti pagalbos. – Miškų urėdo nuomone, papildomas privačių girininkijų finansavimas valstybės lėšomis būtų pinigų švaistymas.
   – Aš ir pats esu miško savininkas, turiu 8 ha, tačiau mes, kaip miško savininkai, iš esmės nieko ir nedarome prižiūrėdami bendrą mišką supančią infrastruktūrą. Ką miško savininkai ir gali padaryti, ypač tie, kurie miestuose gyvena? Miškų urėdija prižiūri visus miškus. Už sanitarinę, ir už priešgaisrinę miškų apsaugą vienodai esame atsakingi tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose. Miško keliams, kuriais važinėja ir mūsų žmonės, ir privačių miškų savininkai, ir tie patys poilsiautojai, tiesti ir taisyti kasmet išleidžiame po 300–400 tūkst. litų. Tik urėdijos nebeišduoda leidimų miško kirtimams, kaip būdavo anksčiau, ir nebekontroliuoja to proceso – tą daro rajono aplinkos apsaugos agentūros miškininkai. Lyg ir negražu būtų kontroliuoti savo konkurentus.
   – Tai, vis dėlto, privačių miškų savininkai – konkurentai, – tikslinamės, bandydami aiškiau nustatyti miškų urėdijų ir miško savininkų bičiulystės laipsnį? Tačiau urėdas, nors ne tik gyvo būdo, bet ir žvalios minties savininkas, šįkart ne kažin kiek įlieja šviesos į šį beveik hamletišku virtusį klausimą, palikęs atsakymą, kaip sakoma, paraštėse.
   – Medienos iš valstybinių miškų kasmet parduodama po 3,7–3,9 mln. kietmetrių. Kartu su mediena iš privačių miškų tas skaičius siekia apie 6,3 milijonų. Valsybinis sektorius lyg ir aiškiai dominuoja. Tačiau urėdijos kerta miškus prisilaikydamos griežtai nustatytų apimčių. Tuo tarpu miškų savininkas turi teisę dešimtmečio normą iškirsti per pirmus metus, ir gali leisti sau pateikti į rinką tokį kiekį apvaliosios medienos, kuris sujauktų rinkoje nusistovėjusias kainas.
   Kaip, apskritai, šiuo metu vyksta apvaliosios medienos pardavimai, ar laikomąsi sudarytų pirkimo sutarčių?
   – Mūsų didžiausias pirkėjas ilgą laiką buvo Valstybės įmonė prie Pravieniškių pataisos namų. Gerai atsimenu tuos laikus, nes tuo metu buvau atsakingas už medienos ruošą. Dabar iš stambių medienos pirkėjų turime UAB GKF, dar UAB „Swedspan Girių Bizonas“. Tačiau medienos pramonės žemėlapis keičiasi. Dauguma medienos perdirbimo įmonių prašo atidėti mokėjimus už medieną. Iš vienos pusės lyg ir suprantama – nupirktą žaliavą reikia išpjauti, išdžiovinti, ir dar gaminį spėti pagaminti, o to gaminio pirkėjai taip pat prašo mokėjimo atidėjimo. Bet, kita vertus, jei darai verslą, jei trūksta apyvartinių lėšų, tam yra bankai. Mokėjimų atidėjimai yra ydingas reikalas, nors mes ir turime teisę reikalauti sumokėti per penkioliką dienų. Net per tas penkiolika dienų galima prisiimti medienos ir bankrutuoti, paliekant miškų urėdijoms skolas.
   Bet juk urėdija ir kitur gali pasieškoti užsakovų?
   – Nelabai, – sako urėdas. – Pirkėjai visoje Lietuvoje yra praktiškai tie patys. Ir kaip bežiūrėsi, šia prasme visos urėdijos yra konkurentai. Visos turi savo komercinių paslapčių. Konkurencijai turi reikšmės ir urėdijų regionavimas. Sakysim, sodmenų be Valstybinės miškų tarnybos leidimo mes negalim parduoti kitam regionui.
   Taigi, sodmenų kaišiadoriečiai nelabai turi kur dėti. Iš dalies pagelbėjo UAB „Skogran“, kuri kasmet iš miškų urėdijos nuperka nemažą kiekį sodmenų; štai vien pernai į Švediją ji eksportavo apie milijoną eglės sodinukų. Smagu, kad Kaišiadorių miškų urėdijoje gimusios eglaitės ošia kitapus Baltijos. O Vyriausybės patvirtinta Lietuvos miškingumo didinimo programa, pagal kurią iki 2020 m. šalyje turi būti papildomai įveista 3 proc. miškų, aiškiai stringa. Ir ne vien tik todėl, jog privačių žemių savininkai su miško sodinimu neskubūs.
   – Mūsų urėdijoje pagal šią programą kasmet reikėtų užsodinti apie 190 ha miško. Tam štai pernai buvo suprojektuota 86 ha nenaudojamos žemės. Tačiau jos Kauno apskritis nebegali urėdijai perduoti, kadangi pagal priimtą Vyriausybės nutarimą, šiuo metu naikinamos apskritys, nebegali mokėti Registrų centrui už žemės registravimą valstybės vardu. Taip ir dirvonuoja žemė, o mes neturim kur sodinti, bei neturime kur dėti šiai programai užaugintus sodmenis. Ta pati bėda ir su kadastriniais visų valstybinės reikšmės miškų matavimais. Mūsų urėdijos teritorijoje yra 26 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų, kurių kadastrinius matavimus jau vykdome trečius metus. 10 tūkst. ha jau užregistruota, šie miškai juridiškai visiškai sutvarkyti, su apskritim pasirašytos atitinkamos sutartys. O štai dar 16 tūkst. ha taip ir nebaigti užregistruoti, nors jie apmatuoti, paruoštos bylos, net riboženkliai sustatyti. Tolimesnis šių miškų įregistravimas nekilnojamo turto registre sustojo dėl nutraukto valstybės finansavimo, todėl miškų urėdijos ir Aplinkos ministerijos išleisti pinigai registravimo dokumentacijai ir matavimo darbams atlikti, daugiau kaip 600 tūkst. litų, liko įšaldyti. O kas gali garantuoti, kad po metų dviejų neatsiras nauji reikalavimai, ir tas kadastro duomenų bylas gali tekti vėl peržiūrėti, vėl tam išleisti papildomas lėšas? – klausia urėdas.
   Tačiau tiek juridiškai įregistruotuose, tiek ir neįregistruotuose miškuose vykdoma visa ūkinė veikla. Kaišiadorių miškų urėdijos miškai ypač dėkingi savo rekreacinėmis pažintinėmis savybėmis. Urėdija įsikūrusi pačiame Lietuvos centre, tarp svarbiausių šalies miestų – Vilniaus ir Kauno, jos prižiūrimos girios perjuostos geležinkelio ir judrios magistralės, iš šiaurės ir pietų aprėmintos vaizdingųjų Nemuno ir Neries upių. Miškai yra išsidėstę trijų savivaldybių – Kaišiadorių, Elektrėnų ir Trakų teritorijose, jie užima 46,8 tūkst. ha plotą, iš jų 30 proc. urėdijos valdų sudaro saugomos teritorijos. Tai Kauno marių, Neries bei Aukštadvario regioniniai parkai, draustiniai, į NATURA 2000 tinklą įtrauktas Būdos-Pravieniškių biosferos poligonas, 75 Kertinės miško buveinės.
   Kauno marių regioninis parkas išsidėstęs vaizdingame Nemuno vidurupyje. Parkui priklauso visos Kauno marios su įspūdingomis eroduotomis pakrantėmis, gretimais miškais, natūraliais upių ir upelių intakais.
   Neries regioninio parko paskirtis yra išsaugoti ypač vertingą Neries vidurupio kilpų sistemą, Bražuolės žemupį, vertingas Neries slėnio miškų biocenozes, kultūros paveldo vertybes, gamtinės sistemos stabilumą, biotos komponentus, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus, sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose.
   2004 m. buvo įsteigtas Būdos-Pravieniškių biosferos poligonas. Jis yra įtrauktas į NATURA 200 tinklą. NATURA 2000 – tai Europinės svarbos saugomų teritorijų tinklas, skirtas visos Europos mastu retų ar nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių bei gamtinių buveinių apsaugai. Poligone pastoviai peri vapsvaėdžiai, jerubės, gervės, žvirblinės pelėdos, juodosios meletos, juodieji gandrai, vidutiniai ir tripirščiai geniai. Čia palyginti gausiai sutinkamos ir kitos Europos Bendrijos svarbios paukščių rūšys: ereliai rėksniai, baltanugariai geniai. Šių paukščių apsaugai skirta apie 6 tūkst. ha saugoma teritorija.
   Miškų urėdijos valstybinės reikšmės miškuose, neskaitant regioniniuose parkuose esančių draustinių, yra septyni valstybiniai draustiniai: Lapainios botaninis draustinis skirtas miško, pievų ir paupių augalų bendrijų bei retų rūšių augalų augaviečių apsaugai; Būdos botaninis-zoologinis draustinis įsteigtas išsaugoti vietovės turtingai gyvūnijai ir augalijai; Kaukinės botaninio-zoologinio draustinio paskirtis tausoti Dzūkų aukštumai būdingus uosynus su skroblais bei retų rūšių grybų, augalų, gyvūnų įvairovę ir augavietes;
   Lomenos kraštovaizdžio draustinis skirtas išsaugoti gilų Lomenos slėnį su riedulių atodangomis, senvagėmis, šaltiniais, šlapiais baltalksnynais bei pievas su gausia augalija ir gyvūnija; Gabriliavos pedologinis draustinis skirtas Rytų Lietuvos aukštumų vakarinių atšlaičių velėniniams jauriniams glėjiniams priemolio dirvožemiams išsaugoti; Palaraisčio telmologiniame draustinyje saugoma vienintelė Kaišiadorių rajone išlikusi aukštapelkė, kurioje gyvuoja specifinės augalų bei gyvūnų rūšys; Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis skirtas išsaugoti ypač raiškų unikalios stipriai eroduotos moreninės pakilumos kraštovaizdį. Kaišiadorių miškų urėdijoje taip pat inventorizuotos ir patvirtintos kertinės miško buveinės, kurios užima 230 ha miško plotą. Tai pirmapradžiai, žmogaus nepažeisti miško kampeliai kuriuose randama daug retų ir nykstančių ar globotinų augalijos bei gyvūnijos rūšių. Urėdijos teritorijoje yra ir dešimt saugomų gamtinio paveldo objektų.
   Visas saugomų teritorijų kompleksas – išties dėkingas gamtos paveldas šio krašto žmonėms. Tačiau čia pažinimui praplėsti, gamtos žinioms praturtinti, atsigauti suvažiuoja žmonės ir iš tolimesnių kraštų, ypač iš didžiųjų miestų. Miškų urėdas, tiesa, nelabai džiaugiasi pastaruoju metu paplitusiais keturačiais motociklais, kuriais važinėdamas jaunimėlis ardo miško paklotę, nes miško kelių keliukų jiems nelabai ir užtenka. Tačiau miškininkai vis tiek siekia, kad kiekvienas poilsiui tinkamas, vaizdingesnis kampelis būtų labiau prieinamas, išryškintas ir atskleistas. Tam patogiai įrengtos poilsiavietės, rekreaciniai takai, apžvalgos aikštelės ir atokvėpio vietos, pastatyti informaciniai stendai su schemomis, kuriose pažymėtos visos urėdijos miškuose esančios saugomos teritorijos, kultūros paveldo ir kraštovaizdžio objektai. Ypač populiari Neries kilpos pakrantėje įrengta 18 km ilgio žiedinė trasa keliaujantiems automobiliu, dviračiu ar pėsčiomis.
   – Pakrantėje iškirtome menkaverčius medžius, krūmus, kad atsivertų visas Neries kilpų žavesys, – kalba miškų urėdas Stasys Truskauskas. – Tik su bebrais jau turime rimtų problemų, kurie įsitaisę melioracijos grioviuose, ypač žemesnėse, labiau pelkėtose vietovėse ne tik gadina rekreacines vietas, bet užtvindydami kelius, kenkia ir pramoninei medienos gamybai. Tačiau su bebrais urėdija nelabai ir gali pakariauti, tai medžiotojų rūpestis
   Ir štai, jei visas šitas visuomenei priklausantis turtas būtų paimtas ir perduotas miško vertelgoms, kurie dabar labai aktyviai kėsinasi į Lietuvos girias, pasitelkdami net atitinkamą jiems parankią ekonominę ideologiją? Ar sugebės miškininkai atsispirti tokioms užmačioms, koks čia būtų urėdijų steigėjo – Generalinės miškų urėdijos vaidmuo, kurios pagrindinė funkcija organizuoti bei koordinuoti miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą?
   – Manau, jei ne Generalinės miškų urėdijos labai tvirta nuosekli ir nepalenkiama pozicija, daug Lietuvos miškų su visomis urėdijomis jau seniai būtų amžinai prarasti, – nedvejoja Kaišiadorių miškų urėdas. – Privačiam kapitalui dažniausiai rūpi tik trumpalaikė nauda. Išties, medienos tiekimo rodikliai vienam kitam sezonui, privatizavus miškus, gali atrodyti efektyviai. Bet miškas yra nacionalinis Lietuvos turtas, mūsų senolių palikimas. Jį augina ir prižiūri kartų kartos. Profesionalai, kurie ir lietui merkiant, ir saulei kepinant sužiūri kiekvieną girios kampelį. Jie žino ir kokį medį jau galima kirsti, ir kiek procentų negyvos medienos palikti supuvimui, kad neliktų pažeista ekosistema, ir kur tas retasis pelkinis pelėnas įsitaisęs begyvena ar kur savo palikuonimis rūpinasi į Raudonąją knygą įrašyta gulbė giesmininkė. O nusiaubti tokias šalies vietas, kur net visko matę Vakarų turistai, kaip pakerėti negali atplėšti akių, kartu negrįžtamai skurdinant ir miškų gyvūniją, augaliją, tai reiškia – prarasti didelę dalį Lietuvos, esminę jos savastį.