Generalinė miškų urėdija Smolensko g. 15,
03201 Vilnius, Lietuva
Tel. (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004 El.paštas: info@gmu.lt
Prieš spausdinami įsitikinkite, kad tai yra būtina. Taupykime popierių, taupykime išteklius.

Žiniasklaida

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. kovo 17 d.

Neišėjęs iš miško

Kasmet savo valdoje paruošia po 100–200 kubinių metrų medienos, kirsdamas medžius pasirinktinai

Žurnalas “Miškai”, 2011 m. kovas
Ligita Juodvalkienė

„Miške gimęs, miške augęs, iš miško iki šiol taip ir neišėjau“, – taip apie save pusiau rimtai, pusiau juokais sako ukmergiškis Antanas Hofmanas. Beveik pusę šimto gyvenimo metų atidavęs miškui, buvęs ilgametis Ukmergės miškų urėdijos urėdas dabar rūpinasi privačia beveik 100 hektarų valda.

Problemos tapo savos
Miško savininkų problemos savos jam tapo beveik prieš dvidešimt metų, kai susigrąžino savo bei žmonos tėvams priklausiusį mišką.
74 metų vyras – Lietuvos miško savininkų asociacijos Ukmergės skyriaus pirmininkas. Jis taip pat yra ir asociacijos valdybos narys. Taigi profesionalaus miškininko bei miško savininko rūpesčių objektas toli gražu nesutelpa į privačios valdos ribas.

Mišku rūpinosi ir protėviai
A. Hofmanas sako, kad atėjus metui rinktis specialybę jokių dvejonių šia tema net nebuvo kilę. Ir ne tik todėl, kad visa vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp miškų įsikūrusioje sodyboje Burtkaimio, anksčiau vadinto Velnio mįsle, kaime. „Pasirodė, kad miško trauka jau buvo užprogramuota mano genuose“, – įsitikinęs miško savininkas.
Hofmanų giminės miškininkų dinastija siekia net aštuonioliktą amžių. Ir už atsektą savo giminės genealogiją A. Hofmanas turėtų būti dėkingas miškui. Šaliai išsikovojus Nepriklausomybę, jis pradėjo tvarkytis sovietmečiu nacionalizuotos miško valdos susigrąžinimo dokumentus. Reta Lietuvoje ir akivaizdžiai nelietuviška pavardė jau seniai žmogui nedavė ramybės ir kurstė norą atsekti savo šaknis. Pradėjęs paiešką senuosiuose archyvuose net pats nustebo, kai „prisikasė“ iki žinių apie prieš 300 metų Lietuvoje apsigyvenusį protėvį. Ernestą Hofmaną netoli Ukmergės gyvenę grafai Kosakovskiai iš Vokietijos, Saksonijos žemės, pasikvietė į savo dvarą tvarkyti... miškų ir medžioklės ūkio.
„Štai kodėl ir mano senelis, ir tėvas visą gyvenimą nuo miško neatitolo – abu darbavosi miškininkystės srityje“, – prieina prie išvados pašnekovas.
Anot jo, per tuos tris šimtus metų giminės atstovai galėjo net tris kartas brandaus miško užauginti. Deja, nė vienas iš trijų A. Hofmano vaikų tėvo ir protėvių pėdomis nepasekė – miškininkais tapti nepanoro.

Nededa lygybės ženklo
Ukmergės miškų urėdijoje A. Hofmanas dirbo beveik penkiasdešimt metų, iš jų daugiau kaip trisdešimt vadovavo šios įstaigos darbuotojams, „stygavo“ jos veiklą.
Nepriklausomybės metais atsiėmęs tėvams priklausančią miško valdą ir prie jos prijungęs žmonos Marijos paveldėtą dalį, tapo beveik 100 hektarų miško savininku. Tuomet ir susidūrė su daugeliu miško savininkų problemų.
„Man, miškininkui pagal profesiją, buvo lengviau nei kitiems. Išmaniau įstatymus, žinojau, ką su tuo mišku daryti, kaip jame tvarkytis. Niekuomet nedėjau lygybės ženklo tarp miško ir pinigų, nepuoliau su pjūklu į mišką. O daugeliui miško valdą atgavusių savininkų toks požiūris nesvetimas ne tik prieš du dešimtmečius, bet ir dabar“, – sako pašnekovas.
Ypač jį gąsdina tokia kategorija savininkų, kurie mišką perka vien tam, kad nukirtę parduotų medieną ir turėtų greitą ir lengvą pelną. O apie jo atkūrimą neturi jokio supratimo ir tuo net nesidomi.
„Juk miškas – visų turtas. Negali juo naudotis kaip kokia mašina ar kitu panašiu daiktu. Dėl to ir daugėja plynai iškirstų plotų, nes ne visi supranta, kaip iš miško galima turėti naudos ir gamtai visai nekenkti“, – aiškina A. Hofmanas.
Jis sako, kad pats nėra nė vieno plotelio plynai iškirtęs. Kasmet po 100–200 kubinių metrų medienos paruošia kirsdamas medžius pasirinktinai.

Pasinaudoti ES parama – verta
Keli hektarai daugiau kaip šimto metų amžiaus perbrendusio miško išsidėstę netoli kelio. Buvo vienu metu kilusi pagunda iškirsti šį plotelį, bet pagailėjo. „Jau prieš dešimtmetį buvau suplanavęs plynai iškirsti, bet vis delsiau. Gaila – tokia graži vieta. Ir pro šalį važiuojantiesiems pasigrožėti, ir paties širdžiai ramiau, kai miškas stovi. Be to, žmona kirsti neleidžia, sako, vietos grybingos“, – šypsosi A. Hofmanas.
Neseniai išeitį surado – nusprendė pasinaudoti parama, kuri įpareigoja mišką kirsti palaipsniui, neiškertant viso ploto plynai. Iškirstos vietos turi būti atsodintos, kad po 7 metų senojo miško vietoje jau oštų jaunuolynas. Tik tokiu atveju miško savininkas gaus Europos Sąjungos paramą. Pasak pašnekovo, tokia parama turėtų būti svarbus stimulas miško savininkams gauti iš miško naudą jo neskriaudžiant.
A. Hofmanas sako, kad taip palaipsniui atkuriant mišką sėkliniais metais užsisėję sodinukai būna kur kas atsparesni įvairioms ligoms nei žmogaus rankomis pasodinti. Daugiau kaip 6 hektarus miško nederlingose žemės ūkio paskirties žemėse jis jau prieš kelerius metus pasodino pasinaudojęs europine parama. Buvo vienas pirmųjų pasinaudojusių tokia parama. Labai nusivylė visokiais formalumais, biurokratiniais vingiais, tačiau tikina, kad ryžtis verta.

Kaip kambarių tvarkymas
Atgavęs savo ir žmonos tėvams priklausiusį mišką profesionalus miškininkas suprato, kad ši etiketė jį verčia pasitempti ir kaip miško savininką. O ir aplinkinių valdų savininkai, kaimynai vis patarimų klausdavo. Niekada neatsisakydavo jiems padėti. Daro sau – ir į kaimyno valdą užsuka.
Anot miško savininko, pagrindinis darbas miške – senų, išdžiūvusių medžių šalinimas. „Jų po kiekvienos audros ar stipresnio vėjo atsiranda. Tai kaip kambarių tvarkymas – tik čia ne su pašluoste, o su pjūklu tvarką daryti tenka“, – sako jis.
Savo technikos A. Hofmanas neturi. Ją nuomojasi iš įmonių, aplinkinių ūkininkų.

Teises gina būriu
Miško savininkų švietimas ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Ukmergės rajone jis pradėjo burti miško savininkus į asociaciją. Šiuo metu šio rajono skyrius vienija apie 50 narių. A. Hofmanas teigia, kad jų skaičius nuolat didėja.
Asociacijos Ukmergės skyriaus veikla prasidėjo nuo mokymų, seminarų, organizuojamų mišką atgavusiems ar įsigijusiems savininkams. O jų per porą dešimtmečių surengta tikrai nemažai.
A. Hofmanas sako, kad šiuo metu viena iš didžiausių miško savininkų problemų yra biurokratinės kliūtys – reglamentai ir įstatymai, stabdantys privatininkų iniciatyvą bei prasilenkiantys su jų interesais.
Asociacija nuolat kelia klausimus dėl nuosavo miško naudojimo tvarkos, bereikalingų formalumų mažinimo vykdant kirtimus. Savininkai jau išsikovojo teisę nerengiant sudėtingų projektų pasikirsti savo reikmėms mažiau vertingų lapuočių – drebulių, baltalksnių, blindžių. „Juk kiekvienas projektas – papildomos išlaidos savininkui“, – sako pašnekovas.
Tvarka, neleidžianti miško bendrasavininkiams valdos dalyti į mažesnius kaip 5 ha miško masyvus, asociacijos skyriaus pirmininko nuomone, nelogiška.
„Viena priežasčių, kodėl reikėtų šią tvarką peržiūrėti – komplikuojami juridiniai miško paveldėjimo klausimai. Antra vertus, sudėtinga atlikti kirtimus. Juk norint gauti leidimą reikia visų savininkų sutikimo. Tada ir prasideda nesutarimai dėl įvairiausių priežasčių“, – A. Hofmanas mano, kad dėl tokio „kooperatyvo“ nukenčia ir miško priežiūra.
Jis sako, kad asociacijos nariai deda daug pastangų sprendžiant miško grąžinimo nacionaliniuose parkuose bei draustiniuose klausimus. „Lietuvoje apie 27 % miškų turi nacionalinių parkų statusą. Daugelis savininkų lig šiol negali atsiimti jiems priklausančio miško. O tie, kurie atgauna, neturi teisės įsirengti namo valdos. Niekaip nesuprantu, kodėl savame miške, vaizdingoje aikštelėje, nedarydamas nuostolio miškui neturi teisės pasistatyti namo“, – svarsto asociacijos skyriaus pirmininkas.
Kiekvienam miško savininkui apmaudu, kad dažnai aplinkosaugininkai jo asmenyje įžiūri tik pažeidėją. A. Hofmanas apgailestauja, kad beveik kiekvieno patikrinimo pagrindinis tikslas – nubausti. „Aišku, yra rimtų pažeidėjų, bet bausti už tai, kad žmogus savo miške malkoms sausuolių pasikirtęs vežasi be gabenimo lapo, taip pat nereikėtų“, – įsitikinęs vyriškis.

Tvarkyti reikia kvalifikuotai
Asociacijos skyriaus pirmininkas mano, kad smulkiems miško savininkams ne pyragai ir organizuojant darbus miške, ir parduodant medieną. „Supirkėjų mašina veža 30–40 kubinių metrų medienos. Jei iškerti tik 10 kubinių metrų, niekas dėl tavęs vieno nesivargins važiuoti“, – teigia jis. Čia, jo nuomone, pagelbėtų būrimasis į kooperatyvus.
A. Hofmaną sužavėjo Skandinavijos šalyse, Vokietijoje taikoma panaši praktika. Ten smulkius miško savininkus aptarnauja asociacijos ar kitos organizacijos. Miško priežiūra, medienos pardavimas – jų rūpestis. „Jos aptarnauja savininkus už tai atsiskaičiuodamos atitinkamą mokestį. Svarbiausia, viską atlieka kvalifikuotai, kaip ir reikėtų miškininkystės požiūriu“, – sako jis. Toks sprendimas naudingas, nes miškininkystėje sumažėja miškui žalingos savininkų saviveiklos.

Medžioklės malonumai ir rūpesčiai
Į užtarnautą poilsį išėjusiam A. Hofmanui nėra tos dienos, kad į savo mišką nenuvažiuotų. „Apeinu, apžiūriu, planus kuriu bevaikščiodamas. Žvėrims pašaro nuvežu – mūsų klubo medžioklės plotai apima ir mano valdą“, – sako jis.
Medžioklė – dar viena buvusio urėdo, o dabar miško savininko aistra, besitęsianti beveik penkiasdešimt metų. Jai atidavė visą savo laisvalaikį. Turi sukaupęs didelę ir vertingą medžioklės trofėjų kolekciją, jo dresuoti medžiokliniai šunys yra pelnę aukščiausius apdovanojimus.
„Urėdu dirbant šis pomėgis buvo labai naudingas ir profesiniu požiūriu – dalyvaudamas medžioklėse apžiūrėdavau miškus, galėdavau savo akimis įsitikinti, kokia situacija urėdijai priklausančiuose plotuose“, – pasakoja pašnekovas.
A. Hofmanas vadovauja medžiotojų klubui „Miškininkas“. Klubas šiemet šventė 45 metų jubiliejų. Nuo pat klubo įkūrimo pradžios iki šių dienų jis rašo išsamų metraštį, kuriame aptariama kiekviena medžioklė, registruojami sumedžioti žvėrys.

2016.09.26 13:09 Atspausdinta iš "Generalinė miškų urėdija" tinklalapio.
Adresas: http://www.gmu.lt