Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. balandžio 11 d.

Kam naudinga miškų valdymo suirutė?

"Ūkininko patarėjas", 2011 m. balandžio 8 d.
Kęstutis Jaskelevičius

Jau keleri metai viešojoje erdvėje laikas nuo laiko įsiplieskia diskusijos, kurių dėmesio centre – valstybiniai miškai ir jais besirūpinantys miškininkai. Deja, tai ne geranoriškos diskusijos apie jų nuveiktus darbus ir klaidas, o aršūs ir tendencingi išpuoliai. Išpuoliai, kurių tikslas – menkinti miškų urėdijų veiklą ir šmeižti jų vadovus.
Šiandien, ko gero, retas miškininkų bendruomenės narys suvokia, kas ir ko siekia įvairiais pareiškimais, straipsniais spaudoje ar televizijos laidomis. Susikūrė slogus ir politizuotas fonas, trukdantis daugeliui miškininkų dirbti savo darbą, planuoti veiklą. Daug energijos ir laiko išeikvojama paneigimams ir beprasmiams įrodymams to, ko nėra. Tuo labiau kad miškininko profesija yra itin pažeidžiama. Įsivaizduoju, kaip jaučiasi girininkijų ir urėdijų darbuotojai, nuolat girdėdami: „reformuosime“, „nutrauksime pinigų švaistymą“, „išvaikysime“ ir pan. Šių eilučių autoriui pačiam teko ragauti girininko duonos, iš savo patirties galiu kalbėti apie ūkininkavimo miške ypatumus. Matyt, todėl negaliu abejingai stebėti daugeliu atveju nepagrįstos miškininkų veiklos kritikos.

Medienos „dramblių“ ir valdžios duetas

Apie valstybinių miškų ir jų pareigūnų atžvilgiu rengiamus išpuolius jau galima būtų surašyti nemenką istoriją. Čia, žiūrėk, stambieji medienos perdirbėjai, susimetę į asociaciją-kartelį, ima kelti triukšmą dėl žaliavos stygiaus ir reikalauti sau išskirtinių tiekimo sąlygų bei mažesnių nei rinkoje žaliavos kainų. Buvo net metas, kai vienas toks medienos magnatas nesidrovėjo viešai svarstyti, ar užtektų milijono litų stambiesiems vartotojams palankių teisės aktų pakeitimams „prastumti“. Tačiau vidutines ir smulkias medienos perdirbimo įmones tenkina ir kainos, ir žaliavos kiekiai, kuriuos jie įgyja miškų urėdijų rengiamuose aukcionuose. Akivaizdu, kad stambieji medienos vartotojai linkę pelnytis vidutinių įmonių sąskaita. Kažin ar ką stebina, kad stambiųjų vartotojų orkestre pagrindiniais instrumentais jau kuris laikas griežia skandinavų medienos verslo interesai ir jų kapitalo įmonės.

Vos pritilus medienos „dramblių“ trimitams, veiklos ėmėsi „teoretikai“ iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto. Vykdydami stambiojo kapitalo šešėlio lobistų misiją, jie sulipdė valstybinių miškų privatizavimo traktatą. Visą pusmetį netilo ginčai spaudoje ir televizijoje. Ne tik miškininkai, bet ir politikai, visuomenės atstovai bandė įrodyti šio žingsnio pragaištingumą. Į diskusiją įsitraukė net Mokslų akademija. Garbūs akademikai kuo rimčiausiais argumentais įrodinėjo, kad privatūs miškai toli gražu ne visuomet geriausiai tarnauja visuomenės poreikiams. Vėliau pasirodė, kad ši beprasmė diskusija miškininkams ir visuomenei buvo paprasčiausiai primesta.

Po to sekė Ūkio ministerijos demaršas. Keliolikos privačių kompanijų parengtoje valstybės turto naudojimo apžvalgoje valstybinių miškų sektoriaus veikla buvo pateikta kaip ypač neefektyvi ir nuostolinga. Sektinu pavyzdžiu buvo pateikti Švedijos ir Latvijos miškai. Vėliau pasirodė, kad tiek Švedijos, tiek Latvijos ir Lietuvos valstybinių miškų sektorių veiklos efektyvumo rodiklių palyginimai, švelniai tariant, buvo nekorektiški, o duomenys tiesiog laužti iš piršto. Imta kurti visą valstybės turtą ketinusios kontroliuoti „Visuomio“ bendrovės fantastinį projektą, kuriame 42 miškų urėdijos turėjo būti sujungtos į vieną valstybinių miškų akcinę bendrovę. Akivaizdu, kad šios reformos tikslas buvo išardyti gana efektyviai funkcionuojančią valstybinių miškų sistemą. Šie pertvarkymai būtų naudingi būtent stambiajam medienos verslui, kuris, beje, brandino planus tą vienintelę valstybinių miškų akcinę bendrovę ir kontroliuoti. Ir kas galėtų paneigti, kad šios valdžios užmačių neskatina to medienos magnato ir jo kolegų milijonai.

Tuo labiau kad valdžia net ir žlugus „Visuomio“ projektui ir toliau nesudeda rankų. Vasario 9 d. Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo patvirtino valstybės valdomų įmonių pertvarkos 2011-2012 metais programą. Kas numatoma šioje programoje? Nauja tai, kad neketinama kurti visą valstybės turtą valdysiančios bendrovės. Visa kita yra šiek tiek pakeistos „Visuomio“ idėjos. Net ir apibūdinant esamą įmonių būklę remiamasi ta pačia keliolikos privačių kompanijų parengto valstybės valdomo komercinio turto naudojimo 2009 m. apžvalgos gerokai sufalsifikuotais duomenimis.

Valstybiniams miškams ypač nepalankus minėtos programos 9.2. punktas. Čia numatyta parengti rekomendacijas, kaip atskirti valstybinių įmonių komercines ir nekomercines funkcijas. Tai reiškia, kad vėl bus mėginama išardyti kompleksinį miškų ūkio modelį, atskiriant medienos ruošą nuo miškų atkūrimo ir priežiūros. Beveik netenka abejoti, kad šias veiklas atskyrus, bus mėginama griebtis vienos miško ruošos įmonės, sujungiančios visas miško urėdijas, kūrimo. Taigi medienos „dramblių“ milijonai savo darbą atlieka, jų skatinama valdžia ieško visų įmanomų būdų, kaip išardyti vieningą miškų ūkio sistemą.

Profesijos brolių išdaigos

Peno beprasmėms diskusijoms ir miškų urėdijose plušantiems miškininkams diskredituoti kartkartėmis mesteli ir profesijos broliai. Tai miškininkai, tarp kurių išsiskiria mažiausiai trys grupelės. Pirmieji – privačių miškų atstovai. Tai miškų savininkų asociacijos vadovai, miško ruošos kooperatyvų ir įmonių atstovai, didesnius privačių miškų plotus valdantys savininkai. Suprantama, kad jų interesas yra silpninti valstybinių miškų vaidmenį, kelti sumaištį ir ateityje plėsti privačius miškus valstybinių miškų sąskaita.

Antrieji – už prasižengimus iš valstybinės tarnybos atleistieji miškininkai. Tokių vos keli, tačiau, genami keršto, jie pasirengę šmeižti ir pilti bet kokią bjaurastį ant vakarykščių kolegų galvų. Pagaliau tretieji – tai keletas aukštų buvusių valstybinių miškų žinybos vadovų, kurie dėl įžeistų ambicijų ar asmeniškumų pasiryžę savo ankstesnėse valdose palikti vien kelmus.

Visai šiai margaspalvei profesijos brolių kompanijai iniciatyvos ir išradingumo netrūksta. Suprantama, kritikuojama neva neefektyvi ūkinė veikla, menkas indėlis į valstybės iždą, išpučiami kokie nors trūkumai ar klaidos ir šitaip reikalaujama miškų žinybos vadovų galvų. Pirmiausia, žinoma, generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko, kuris visomis išgalėmis priešinasi kompleksinio miškų ūkio išardymui, medienos ruošos ir miško atkūrimo bei priežiūros veiklų atribojimui. Yra veikiama pagal geriausias tarybinio laikmečio tradicijas – išgriauk stulpus, o tvora pati išvirs.

Štai gimsta anoniminis skundas, apkeliavęs visas svarbiausias valstybės institucijas. Jo autoriai sielojasi dėl begalės piktnaudžiavimų Generalinėje miškų urėdijoje, prasto vadovavimo, neefektyvaus darbo ir pan. Valdžia, suprantama, reaguoja – Valstybės kontrolei pavedama atlikti miškų urėdijų veiklos auditą. Visus metus valstybės kontrolieriai tikrino miškų urėdijas, purtė Generalinę miškų urėdiją. Buvo surašyta audito ataskaita su, mano nuomone, gana tendencingomis išvadomis. Tačiau, matyt, šių išvadų nepakako, kad būtų nukirsdintos kieno nors galvos.

rofesijos broliai ir toliau nerimsta. Štai keturi „stambaus kalibro“ buvę miškų žinybos vadovai atviru laišku kreipiasi į Respublikos Prezidentę. Gal tie keturi buvę vadovai ūmai sunerimo dėl valstybinių miškų ateities ar sumanymo reorganizuoti miškų urėdijas į vieną akcinę bendrovę, sujaukti vientisą ūkinę sistemą? Deja, apie tai nė žodžio. Atvirojo laiško autoriai mėgina įrodyti, kokie nedorėliai yra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, o ypač generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas.

Dėl ko sielojasi Algirdas Brukas?

Apmaudu, kad buvę vadovai, garbūs piliečiai, nesidrovi iškraipyti faktus, mėgindami įrodyti, kaip neefektyviai ūkininkaujama valstybiniuose miškuose. Antai buvęs žemės ūkio viceministras Algirdas Brukas, pats kadaise kuravęs šį sektorių, vis tvirtina, kad miškininkai tapo valstybės išlaikytiniais. Girdi, valstybinės miškų tarnybos miškininkai gali naudoti miško išteklius pasitikėjimo teise, pasilikdami visas gaunamas pajamas sau bei išsaugodami urėdijoms pelno siekiančių įmonių statusą. Tačiau gerbiamas A. Brukas, švelniai tariant, klaidina visuomenę. Šių eilučių autoriui anais laikais, kai A. Brukas kuravo valstybinius miškus, teko darbuotis generalinės miškų urėdijos ekonomikos ir finansų skyriuje. Būtent tuomet miškų urėdijas galima buvo vadinti valstybės išlaikytinėmis, nes jos nemokėjo į biudžetą beveik jokių mokesčių.

Antai 1994 m. visos miškų urėdijos iš pelno į valstybės iždą tesumoka 8,5 mln. Lt ir į miško auginimo fondą atskaito 40,1 mln. Lt. Vėliau, pakeitus miško atkūrimo ir priežiūros finansavimo tvarką, urėdijos nebemoka valstybei jokių mokesčių, tačiau joms nustatoma prievolė vykdyti atskaitymus į centralizuotą miško fondo dalį (CMFD). 1996 m. į CMFD urėdijos tesugeba pervesti 12,5 mln. Lt, 1997 m. – 17,5 mln. Lt, 1998 m. – 16,2 mln. Lt. Tuo pat metu iš CMFD finansuojami įvairūs valstybinės reikšmės projektai bei skiriama parama privatiems miškų kooperatyvams kurti.

Apie pastaraisiais metais išaugusį miškų urėdijų veiklos efektyvumą byloja šie skaičiai. Nors urėdijų pajamos kiek padidėjo dėl kylančių apvaliosios medienos kainų (nuo 74 Lt už 1 kub. m 1996 m. iki 110 Lt už 1 kub. m 2010 m., t. y. 49 proc.), tačiau pastebimai išaugo ir medienos ruošos bei kitų darbų kaštai. Antai dyzelino, vieno reikšmingiausio miško darbų kaštų elemento, kaina per šį laikotarpį padidėjo nuo 1 Lt iki 4 Lt už 1 liltrą. Miškų sektoriaus darbuotojų vidutinis mėnesinis atlyginimas padidėjo nuo 720 Lt iki 2063 Lt ir pasiekė šalies vidurkį.

Didėjo ir miškų urėdijų indėlis į valstybės biudžetą. Antai 2009 m., krizės laikotarpiu, urėdijos į valstybės iždą sumokėjo 22,6 mln. Lt (pelno mokestį, turto mokestį už valstybės kapitalo naudojimą ir atskaitymus nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną), 2010 m. – 30,7 mln. Lt. Be to, miškų urėdijos savo pajamų sąskaita vykdo visus privalomuosius miškų atkūrimo ir priežiūros darbus. Taigi vadinti urėdijas valstybės išlaikytinėmis, vadinasi, ignoruoti faktinę padėtį arba tiesiog jos nežinoti.

A. Brukas priekaištauja, kad miškininkų bendruomenę kankina slogi vidaus atmosfera, demokratinių diskusijų ir debatų stoka. Bendraudamas su miškininkais susidariau įspūdį, kad taukšti niekų jie niekuomet nemėgo. Nemiela šiai profesijai ir parodomoji demokratija, kuri dažniausiai skirta dangstyti ūkinę netvarką. Straipsnių spaudoje, diskusijų, atrodo, netrūksta. Ne vienoje teko dalyvauti ir šių eilučių autoriui.

Beje, teko skaityti ir paties A. Bruko Lietuvos miškų savininkų asociacijos internetinėje svetainėje paskelbtą straipsnį, kuriame jis polemizuoja su Trakų miškų urėdu Vygantu Mierkiu. Autorius čia kelia vieną esminį klausimą: „Kiek valstybinis miškų sektorius turėtų duoti valstybės biudžetui tiesioginių pajamų, nepereikvojant galimų panaudoti išteklių ir palaikant miškus tvarios būklės?.. Toliau pats ir atsako: „Tai reikia spręsti pagal ekonomikos logiką, neišradinėjant kažkokios miglose skendinčios tvarkos.“ Taigi A. Brukas pats ir paneigia savo tezę apie valstybės išlaikytinius, nes kol nenustatyta, kiek reikia atimti iš miško, nepažeidžiant jo tvarumo būsenos, negali būti ir diskusijos objekto.

Nemanau, kad A. Brukui nėra žinoma kitų valstybių patirtis tvarkant miškų ūkį. Antai Vokietijoje, kuri ypač puoselėja savo miškus, jie tvarkomi tokiu pat kompleksiniu principu, kaip ir mūsų šalyje. Beje, valstybinis miškų ūkis Vokietijoje yra visiškai valstybės išlaikomas – ten miškų įmonės ne tik nemoka jokių mokesčių (nei pelno, nei pajamų nuo parduotos medienos, nei dividendų), bet dar gauna ir dotacijų iš valstybės iždo.

Tendencingumo ištakos

Kodėl gerb. A. Brukas tapo toks neobjektyvus ir tendencingas? Kodėl, turėjęs neabejotiną autoritetą tarp miškininkų, jis ūmai atsigręžė prieš savo kolegas, saugančius valstybinių miškų sektorių? Kodėl klaidingai interpretuojama besiklostanti padėtis ir faktai?

Atsakymą į šiuos daugelį „kodėl“ radau, susipažinęs su vieno užsakomojo darbo apie valstybinių miškų sektoriaus pertvarkos kryptis ataskaita. Dar aiškiau tapo, kai sužinojau, kad šį darbą užsakė ir finansavo švedų kapitalo kompanijos. Švedų, kurių pastangomis buvo sužlugdytas kaimyninės Latvijos valstybinių miškų sektorius ir kurie niekaip nesugeba tokios pačios antireformos inicijuoti ir mūsų šalyje. Šio darbo, kurio vienas autorių yra A. Brukas, ataskaitoje be jokių užuolankų yra peršamas švedų kapitalo įmonėms parankus ūkininkavimo modelis.

Piešiama štai tokia valstybinių miškų ateitis: „Miškus saugo, atkuria, prižiūri, kerta ir kitaip naudoja įvairių nuosavybės formų miškų įmonės, kurioms valstybiniai miškai pagal sutartis perduodami kompleksinei ūkinei veiklai konkurso keliu.“ Net neslepiama, kad užsakytojo darbo tikslas yra parengti teisines bei organizacines prielaidas tokiam, atvirai pasakius, miškų niokojimui. Vėliau šias „teisines bei organizacines prielaidas“, matyt, rengtasi įbrukti Seimui, kad būtų priimti reikiami įstatymų pakeitimai.

Ne tokia įspūdinga yra prof. Alberto Vasiliausko, buvusio taip pat vienu iš miškų žinybos vadovų, veikla „griaunant“ viso savo gyvenimo idealus. Ilgus dešimtmečius kūręs ir stiprinęs valstybinių miškų sektorių, kadaise pats inicijavęs ūkinio ir politinio miškų valdymo funkcijų atribojimą, subrandinęs mintį įkurti Generalinę miškų urėdiją, nūnai, ko gero, vien asmeninių paskatų vedinas, pakilo į kovą prieš profesijos brolius – valstybinius miškininkus. Apmaudu, bet ir jo vizijose – vienos įmonės sukūrimas valstybiniuose miškuose, skiriant medienos ruošos ir miško atkūrimo bei priežiūros funkcijas. Negi nesusiklostę asmeniniai santykiai su kuriuo nors iš dabartinių miškų žinybos vadovų gali tapti motyvu, skatinančiu griauti tai, ką pats esi kūręs?

Tuo tarpu prof. Vaidotas Antanaitis, pirmasis miškų ūkio ministras po nepriklausomybės atkūrimo, yra visiškai kitos nuomonės apie dabartinę valstybinių miškų sektoriaus padėtį. Štai kelios jo mintys: „Mes siekėme sukurti kompleksą – kad viskas, kas susiję su mišku, net medienos tiekimas, popieriaus, baldų gamyba ir panašiai, būtų vienose rankose, o ne atiduota laukinei rinkai, kaip yra dabar. Ne viskas pavyko... Daug labiau negu reformų reikia, kad baigtųsi intrigos.“

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 04 11
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai