Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Klausimai
miskasodis
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius
„Natūra 2000“

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. liepos 7 d.

Mišku turi rūpintis vienas šeimininkas

 RAPOLAS GABRYS, ekonomika.lt Nr. 25

   Valstybiniuose miškuose sukaupta per 60 proc. Lietuvos svarbiausių saugomų teritorijų – rezervatų, draustinių, miško parkų, nacionalinių ir regioninių parkų miškų. Valstybė gali užtikrinti reikiamą priežiūrą savo valdomuose miškuose, tačiau tai sunkiau padaryti privačiose valdose.
   „Miškai yra ir šalies ekonominio stabilumo garantas, – pabrėžia Seimo narys, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas, Biudžeto ir finansų komiteto narys Jurgis Razma. – Manau, kad Miškų įstatymo nuostata atspindi valstybės požiūrį į tradiciškai patį vertingiausią gamtos turtą. Turime nusiteikti, kad valstybė turi būti pajėgi išreikalauti ir iš privačių miškų savininkų, kad jie deramai juos prižiūrėtų, skatinti jų atsodinimą ir naujų plotų įveisimą.“

   Kaip vertinate idėją atskirti miško ruošą nuo miško priežiūros? Kam ir kokiu būdu toks atskyrimas duotų naudos?

   Lietuvos valstybės tarpukario patirtis, šių dienų ūkininkavimo miškuose praktika rodo, kad miške turi būti vienas šeimininkas. Šiuo principu valstybinių miškų tvarkymas grindžiamas bene visose Europos Sąjungos valstybėse. Manau, kad dirbtinis miško priežiūros ir medienos ruošos veiklų atskyrimas niekam nebūtų naudingas. Tokiu atveju galimai būtų nuolatinis šių dviejų subjektų konfliktas, padidėtų bendrosios administravimo sąnaudos. Tokios iniciatyvos bent mūsų frakcijoje nėra svarstomos.

   Dalis privataus miško savininkų dėl finansų, žinių, patirties trūkumo ar kitų priežasčių nepakankamai kokybiškai tvarko turimą turtą. Kaip galima būtų paskatinti privačių miškų savininkus geriau prižiūrėti turimus miškus?

   Privačių miškų savininkų valdomų miškų plotas perkopė 800 tūkst. ha. Problemų kyla dėl to, kad privačių miškų savininkų skaičius viršija 240 tūkst., o vidutinis privačios miško valdos plotas tesiekia 3,5 ha. Manau, daugumą šių problemų padėtų išspręsti miškų urėdijų teikiamų paslaugų privačių miškų savininkams plėtra: reguliarūs tiksliniai mokymai, konsultacijos, paslaugos atkuriant, ugdant miškus, realizuojant produkciją.
   Ir dabar privačių miškų savininkams visokeriopą pagalbą geranoriškai teikia valstybinių miškų urėdijų miškininkai. Urėdijų specialistai konsultuoja privačių miškų savininkus visais miškų ūkio tvarkymo klausimais, organizuoja įvairių kursų. Urėdijos savininkams teikia įvairių paslaugų: parengia kirtimui reikiamą dokumentaciją, atrėžia biržes, kerta mišką, želdo kirtavietes, ugdo jaunuolynus ir kt. Ištikus gaisrui miške, valstybės miškininkai nesąlygiškai gesina ne tik valstybinius, bet ir privačių savininkų miškus. Urėdijos kokybiškais sodinukais ne tik atsodina valstybinius miškus, bet aprūpina jais ir privačių miškų savininkus.
   Ieškoma tiek valstybiniam, tiek privačiam miškų sektoriui priimtinų sprendimų, stengiamasi mažinti vadinamąjį popierizmą. Pavyzdžiui, Vyriausybė 2011 m. sausio 17 d. patvirtino Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų pakeitimo projektą, kurio esmė – sudaryti palankesnes sąlygas privačių miškų savininkams tvarkytis savo miškuose, supaprastinant su kirtimais privačiuose miškuose susijusias administracines procedūras.

   Kaip, jūsų manymu, būtų galima skatinti daugiau medienos perdirbti šalies viduje kuriant pridėtinę vertę, užuot ją eksportavus neapdorotą?

   Manau, visų valstybių vyriausybių ir visuomenės interesas buvo, yra ir bus ne eksportuoti žaliavas, bet maksimaliai jas perdirbti. Būtent žaliavos perdirbimo veiklos plėtra sukuria darbo vietas, didina pridėtinę vertę, o kartu ir mokesčius į valstybės biudžetą, „Sodrą“. Galime pasidžiaugti, kad iš Lietuvos išvežama medienos santykinai mažiau nei iš kaimynių Latvijos ir Estijos. Tačiau minėtos proporcijos neturėtų raminti. Turime ieškoti priemonių, kad dar daugiau šios labai svarbios šalies žaliavos būtų perdirbama čia, Lietuvoje. Pagrindinė prielaida tam medienos perdirbimo pajėgumo ir įvairovės plėtra. Turėtume skatinti ir šalies, ir užsienio investicijas į medienos mechaninį apdirbimą, į technologinį perdirbimą, medienos perdirbimo ir miško, miško kirtimo atliekų panaudojimą bioenergetikoje. Tam tikslui dar energingiau turi būti koncentruojamos ir nukreipiamos Ūkio ministerijos paramos programų lėšos.

   Kaip vertinate dideles užsienio investicijas į medienos pramonę?

   Manau, dideli medienos perdirbimo kompleksai ne smukdo vidutines ir smulkias medienos perdirbimo įmones, bet papildo vieni kitus.
   Yra sričių, kur geriausius rezultatus pasiekė stambios įmonės, tačiau yra ir sričių, kur reikia operatyviai keisti asortimentą, kur mažų ir vidutinių įmonių veiklų didesnis lankstumas teikia pranašumą. Stambios užsienio investicijos į Lietuvos medienos pramonę yra sveikintina.
   Galime paminėti teigiamų pavyzdžių. Užsienio investicijos į Alytaus medienos perdirbimo įmonę „Stora Enso“, į Ukmergėje veikiančią faneros gamybos įmonę „Likmere“ turėjo ir turi didelį teigiamą poveikį racionaliam medienos panaudojimui, darbo vietų steigimui, pridėtinės vertės kūrimui, miškų sektoriaus pajamoms. Nors man visada maloniau sužinoti, kad atsiranda lietuvių verslininkų, sugebančių sukurti medienos perdirbimo įmones, nenusileidžiančias garsiosioms vakarietiškoms bendrovėms.

Kokie turi būti prioritetai valdant Lietuvos miškus ir visus juose esančius gamtos išteklius?

   Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, atlieka svarbių socialinių funkcijų. Todėl į mišką neturi būti žiūrima siaurai kaip į verslo objektą, kaip į trumpalaikės greitos naudos šaltinį. Norėčiau, kad kalbant šia tema vyrautų žodžiai „išsaugojimas” ir „puoselėjimas”.

 Miškams grėsmę kelia ne tik gaisrai
 Šilutės miškų urėdas Stepas Bairašauskas

   Šių metų birželio 6 dieną kilo gaisras Aukštumalos pelkėje Šilutės r. Traksėdžių eksploatuojamame 600 ha durpyne.
   Šilutės miškų urėdijos antžeminei automatinei miškų gaisrų stebėjimo sistemai užfiksavus kylančius gaisro dūmus, priešgaisrinė komanda skubiai nuvyko į gaisro vietą. Nepaisant visų miškininkų pastangų, dėl stipraus vėjo ir sausos miško paklotės gaisrą stabdyti sekėsi sunkiai. Jį lokalizuoti pavyko tik po keleto valandų, nors galutinai sustabdyti miško gaisro plitimą pavyko tik kitą dieną. Gaisras buvo gesinamas iki birželio 10 d.
   Ugnis pažeidė apie 60 ha miško ir per 200 ha Aukštumalos aukštapelkės.
   Šilutės miškų urėdijos priešgaisrinėms komandoms mišką gesinti padėjo mobilizuotos Šilutės bei aplinkinių rajonų priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų pajėgos.
   Manau, kad esant karštam ir sausam orui, durpynų eksploatavimo darbus reikėtų atlikti itin griežtai laikantis priešgaisrinių taisyklių reikalavimų ar apskritai juos stabdyti.
   Mišką saugome ne vien nuo gaisro. Nuolat atsiranda norinčių privatizuoti patraukliausias poilsiui vietas. Labiausiai vilioja Kuršių marių pakrantės, tačiau jas privatizavus neliktų priėjimo prie vandens paprastam piliečiui. Tokia grėsmė buvo iškilusi Kuršių marių 2,2 km pakrantės ruožui, bet pasitelkus visuomenę ir žaliųjų judėjimą šį ruožą pavyko išsaugoti. Šiuo metu ten įrengtas pažintinis rekreacijos takas džiugina kiekvieną atvykstantį. Prie Kintų prasidedantis takas palei marias patogus lankytojams su nuorodomis, laužavietėmis, lauko baldais, sūpynėmis ir apžvalgos aikštelėmis, atveriančiomis vaizdus į marias ir Kuršių neriją. Visa tai sukurta Šilutės miškų urėdijos miškininkų pastangomis.
   Daug rūpesčių miškininkams kelia ir siekis miškus paversti žvyro bei smėlio karjerais. Vien Pagėgių girininkijoje siekiama apie 150 ha miško plotą paversti žvyro karjerais, dar apie 30 ha – Pėžaičių girininkijoje. Šiuo metu keisti miško žemės paskirtį draudžia įstatymas, tačiau kas gali užtikrinti, kad ateityje įstatymai nebus pakeisti?

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 07 07
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
Valstybinių miškų vertė

ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai