Miškininkų dienos – permainingos

Priklausomi nuo gamtos
   Miškininkų darbas labai priklauso nuo gamtos malonių. Antai praėję metai, nors lietingi, šalies miškininkams buvo neblogi: medienos kaina rinkoje pakilo, todėl dauguma urėdijų - valstybės įmonių gavo pelno. Tiesa, pastaraisiais metais didesnės ir darbo miškuose sąnaudos - juk pabrangęs kuras, pakilę atlyginimai ir t.t. Vis dėlto Jurbarko miškų urėdijos pelnas pernai siekė apie 3 milijonus litų - keletą kartų daugiau negu ankstesniais metais.

   „Didžiuojuosi kolegomis: jie išsaugojo valstybės girias“, - sako Jurbarko miškų urėdas F.Bakys.
 
   „Tačiau gautas pelnas gali greitai ištirpti“, - nuogąstauja šalies urėdų gamybinio susirinkimo pirmininkas, Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys.
   - Nes šią šiltą žiemą iš įmirkusių miškų negalima išgabenti medienos?
   - Kai kurie miškai tebėra tokie šlapi, jog net negalvok iš jų vežti iškirstą medieną. Jos mūsų urėdijoje yra iškirsta ir sukrauta į rietuves 10 tūkstančių kubinių metrų, tačiau kaip išgabenti? Jei ir pavyktų išvažiuoti iš kirtavietės, sunkvežimiai taip išklampotų kelius, kad juos remontuoti kainuotų brangiau negu gautume pajamų už medieną.
   Todėl nutraukėme kirtimus ir rangovams medkirčiams pasiūlėme dirbti vakarinėje urėdijos dalyje, kur plikšala išvertė daug medžių. Tai kita pastarojo meto bėda. Mociškių, Jūravos, Kalvelių ir Viešvilės girininkijų miškuose snieglaužomis virto apie 20 tūkst. kubinių metrų medienos - penktadalis mūsų metinių kirtimų. Tie gamtos stichijos padariniai dabar ir likviduojami. Šis darbas sudėtingesnis ir brangesnis negu įprasti kirtimai, o naudos nedaug - snieglaužų mediena dažniausiai nebrandi, smulki, suskilinėjusi, nemažą dalį tenka skirti malkoms, tad išlaidos nemažos, o pajamos - menkos.
 
Kainas diktuoja rinka
   - O ir medienos kainos jau mažesnės negu pernai, kai dėl jų virė mūšiai.
   - Dar visai neseniai medienos perdirbėjai miškininkus kaltino, esą mediena pernelyg brangi, jos trūksta ir dėl to neva net bankrutuos perdirbėjų bendrovės. Urėdijos pasirašė su jomis naujas medienos prekybos sutartis, tačiau pirkėjai jų nesilaiko - perka medienos mažiau negu anksčiau.
   Antai iš daugiau kaip 20 bendrovių, su kuriomis mūsų urėdija pernai pasirašė prekybos sutartis, net 12 šį ketvirtį nenupirko iš mūsų urėdijos nė vieno kubinio metro pušų pjautinių rąstų. Beržų pjautinių rąstų nupirkta tik 30, juodalksnių - 36, eglių - 17, drebulių - 16 procentų. Nenupirkta maždaug trečdalis kiekio medienos. O juk kirtimai buvo atlikti pagal sutartis, iškirstą bei nenupirktą medieną dabar tenka saugoti arba miške, arba pergabenti į saugias vietas. Visa tai - papildomos išlaidos ir nuostoliai.

   - Gal tai medienos perdirbėjų kartelinis susitarimas?
   - Abejoju, nors ką gali žinoti. Galbūt taip yra todėl, jog šiuo metu medienos šiek tiek pigiau negu urėdijos pasiūlė privačių miškų savininkai. Jie gali savo kainas keisti nors ir keletą kartų per dieną, o mus, valstybės miškininkus, kausto Prekybos apvaliąja mediena taisyklės - jose nurodyta, kad kainas galime keisti tik pasibaigus ketvirčiui. Tad kaip buvo sutarta  medienos pardavimo ir pirkimo konkurse, taip turime ir daryti. O gaila - lankstumas praverstų.
   Ta pačia proga priminsiu, jog ne miškininkai-pardavėjai diktuoja medienos kainas. Jas pasiūlo pirkėjai, o mes, suprantama, pasirenkame tuos, kurių pasiūlymas priimtiniausias. Kitaip tariant, kainas diktuoja visos Europos rinka, ir niekas negali pasakyti, kokios jos bus rytoj ar poryt.
 
Šalies turtą išsaugojo     
   - Galbūt kai kurie mūsų pokalbio skaitytojai pavydės jums to pernai gauto maždaug 3 milijonų pelno.
   - Pajamų už žaliavinę medieną į kišenes nesusidėjome, o investuojame.  Nemažai investicijų skiriama miško infrastruktūrai gerinti, technologijoms tobulinti, miško darbams ir medelynams plėsti, naujai technikai įsigyti. Ypač daug lėšų numatėme miškų keliams tiesti ir jau esantiems remontuoti, be to, nusipirksime vakarietišką medvežę, medelynui skirtos technikos.
   Mano nuomone, kiekvienam valstybės miškininkui galima būtų prisegti medalį už tai, kad jie išsaugojo valstybinius miškus - didžiulį šalies turtą, nors jis nėra nei užrakinamas, nei apsaugotas nuo gamtos stichijų, o ir šiaip jau nesunkiai piktiems žmonėms prieinamas. Nė vienas urėdas neišparceliavo urėdijos, nė vienas girininkas - girininkijos. Priešingai: miškus išgražino, gražiausias girių vietas pritaikė poilsiautojams. Didžiuojuosi savo kolegomis.
 
   - Vadovaujate urėdijai jau keliolika metų. Kada buvo sunkiausia?
   - 1994-1996 metais. Tada uraganas išvertė visoje Lietuvoje, taip pat ir mūsų urėdijos miškuose, daug medžių, ypač eglių, o ir nemažą dalį likusių  eglynų išjudino su visomis šaknimis. Pasilpusius medžius apniko liemenų kenkėjai, eglynai pradėjo masiškai džiūti, ir teko juos kirsti. Skaudančia širdimi tai darėme, bet kitos išeities nebuvo. Šie darbai pareikalauvo daug lėšų, pastangų, nervų, sveikatos.
   Tačiau už gautas pajamas šalies urėdijos įvykdė, kaip mes dabar sakome, techninę revoliuciją - prisipirko vakarietiškos technikos. Tam buvo skirtos didžiulės investicijos. Džiugu, kad nei mūsų urėdijoje, nei kitose miškininkai šių pinigų nepravalgė, neiššvaistė gastrolėms ar prabangai, o investavo į modernią techniką ir technologijas, įveisė naujų miško daigynų, todėl šiandien Lietuvos miškų ūkis neatsilieka nuo europinio.
 
Užrakinti miškų keliai
   - Ar kitose Europos šalyse miškų ūkio valdymas reformuotas taip, kaip neseniai buvo siūloma daryti Lietuvoje - vietoje 42 urėdijų palikti tik kelias urėdijas ar net vieną? Priekaištauta, esą urėdijose darbuotojų yra per daug ir pan.
   - Lenkijoje miškininkų valstybinio miško ploto vienetui yra ne mažiau, gal net daugiau negu Lietuvoje, ir miškai ten tvarkomi pavyzdingai. Urėdijos toje šalyje panašaus dydžio, o girininkijos - net mažesnės negu mūsiškės, ir tokio valdymo niekas nekritikuoja.
   Tiesa,  yra ir kitokių pavyzdžių. Tarkime, Estijoje darbuojasi mažiau miškininkų  negu pas mus, girininkijos ten gerokai didesnės. Tačiau ten daugumą miško darbų atlieka specialios tarnybos, ir miškus jos gesina, ir t. t. Medienos apsauga ten taip pat paprastesnė - kolegos estai net teigia, jog pas juos  pavogtos medienos parduoti neįmanoma. Mūsų girininkai apie tai gali tik svajoti.  
   Vokietijos, Austrijos, Švedijos ir Lenkijos miškuose atkreipiau dėmesį į užtvarus prie miško keliukų. Ten, kur tie keleliai sueina su plentu, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, o miško keliai užtverti ir kabo spynos. Atvažiavai grybauti ar kokiu kitu tikslu į mišką - palik automobilį ir toliau keliauk pėsčias. Aišku, tada ir dėl iškirstos medienos daug ramiau - ant pečių jos neišneši. O mes daugybę lėšų skiriame rekreacijai, keliams tiesti bei remontuoti, rūpinamės, kad lankytojai galėtų privažiuoti kone prie kiekvieno grybo. Gal  verta pasitarti su žmonėmis: gal jau atėjo metas taip saugoti miškus ir jų turtus ir Lietuvoje?   Nes kai miškų keliukais gali važinėti kas nori ir kada nori, nelengva ir nepigu apsaugoti medieną, vasarą dažni gaisrai.  
   Beje, dalis valstybės miškų kelių bei kitokios miškų infrastruktūros atiteko privačių miškų savininkams. Urėdijoms - nuostolis ir neretai - keblumai, pavyzdžiui, kai tenka per tuos svetimus miškus pasiekti savuosius, o ir privačių miškų savininkai juk neretai veža medieną mūsų keliais.  Be to, dauguma privačių miškų šeimininkų jiems atitekusių kelių nebeprižiūri, ir jie tampa neišvažiuojami - atokiau gyvenantys žmonės negali susisiekti, skundžiasi.  
 
Pataria susirinkimas
   - Vadovaujate šalies urėdų gamybiniam susirinkimui. Ar dažnai renkatės ir ką svarstote? 
   - Visi šalies urėdai tariasi ne rečiau kaip kartą per ketvirtį, o gamybinio susirinkimo valdyba, į kurią išrinkti 7 urėdai, - gerokai dažniau.  Svarstome, kaip byloja ir pavadinimas, gamybos aktualijas, kurias diktuoja gyvenimas ir darbas, o paskui savo nuomonę pranešame Generalinei miškų urėdijai (GMU). Mūsų balsas tik patariamasis, tačiau į jį GMU labai atsižvelgia. Nenuostabu - juk dauguma urėdų yra labai patyrę miško specialistai, seniai vadovaujantys savo kolektyvams, tad jų patirtis - brangi ir svarbi. Artimiausias mūsų susirinkimas vyks kovo menesį.