Mociškių girininko lemtis – Karšuvos giria

„Valstietis“, 2008 m. vasario 23 d., http://www.valstietis.lt/Mociškių-girininko-lemtis-–-Karšuvos-giria-956-1-347s.html

   Kai vaizdingomis panemunėmis vingiuojantis plentas už Jurbarko palieka Nemuną ir įneria į Karšuvos girią, tik spėk dairytis - toks vaizdingas šilas skrieja pro šalį abipus kelio. Štai ir garsioji Smalininkų ąžuolų alėja, o va ir Viešvilė, senas miškų ir miškininkų kraštas. Dar truputis, ir dešinėje sumirga kelelis į Mociškių girininkiją.

   Prie Mociškių girininkijos - daug gėlių, akmenų ir skulptūrų. Tuo pasirūpina girininko žmona Danutė Bendaravičienė.   
 
Pavydėtinas pastovumas
   Kitą savaitę 60-metį švęsiantis Jurbarko miškų urėdijos Mociškių girininkas Juozas Bendaravičius šioje girininkijoje dirba 40 metų. Pavydėtinas pastovumas šiais nepastoviais laikais.
   „Jei reikėtų pradėti gyvenimą iš naujo - tais pačiais keliais eičiau“, - svarsto girininkas, nors neslepia, jog miškininku tapo lyg ir atsitiktinai. Vienkiemyje netoli Kalvarijos (tada čia buvo Marijampolės rajonas) gimusio Juozo giminėje miškininkų nebuvo, tačiau jis turėjo gerą draugą - eigulio sūnų. „Jis prikalbino mus, keturis vaikinus, baigus vidurinę mokyklą stoti į A.Kvedaro miškų technikumą. Įstojome dviese, o baigiau tik aš“, - prisimena J.Bendaravičius.
   Ėjo 1967-ieji. Jaunas miškininkas buvo paskirtas dirbti į tuometinį Jurbarko miško pramonės ūkį dešimtininku, o po metų išvažiavo dirbti į Mociškius - atokiausią  Jurbarko miškų kampą. Čia, tarp Nemuno ir Jūros upių žaliuojančioje Karšuvos girioje, ir prabėgo keturi Juozo dešimtmečiai. Ne kartą jis buvo gavęs pasiūlymų užimti aukštesnius postus, tačiau liko girininkas. „Aš miško, o ne kontoros žmogus“, - prisipažįsta vyras.
 
Tūkstančiai snieglaužų
   Praėjusių metų lapkričio devintąją J.Bendaravičius prisimins ilgai. „Atsikėliau rytą ir, kaip pripratęs, žvilgt pro langą: daugybės medžių nebėra! Išsigandęs šokau į mašiną, suku miškan - visi keliukai užversti medžiais. Ant žemės guli daug pušų, o po eglėmis - ištisi jų viršūnių patalai“, - ligi šiol baisisi girininkas.
   Šitaip pasidarbavo visą parą vakarinėje Karšuvos girios dalyje drėbęs šlapias sniegas. Pažemėje jis sušalo, užgulė medžius, elektros stulpus, ir šie, neatlaikę sunkios naštos, lūžinėjo kaip degtukai. Ši gamtos neganda padaro žalos net daugiau negu vėtros ir uraganai.
   „Kiek čia dirbau - šitokios nelaimės nėra buvę. Snieglaužomis virto mažiausiai 5 tūkstančiai kietmetrių medžių“, - kalba girininkas. Tai daugiau negu pusė per metus Mociškių girininkijoje iškertamos medienos.
   Jau trečias mėnuo snieglaužas medkirčiai pjausto ir krauna į rietuves palei kelius. Visi kiti kirtimai „atšaukti“, o ir iš šių bus nedaug pelno: daug snieglaužų - dar nepribrendę medžiai, be to, lūždami jie suskilo, tad nemažai medienos nuėjo perniek.
   Pasukę pro baigiantį savo dienas seną Baltupėnų kaimą (prieš karą jame gyveno daugiau kaip 200 žmonių, o dabar - tik kelios šeimos), išnėrėme į panemunės pievą, ir J.Bendaravičius nustebo: „Štai kas beliko iš mano pievos“. Ją išraižė gilios provėžos, kurias menkai teįšalusioje žemėje paliko prie Nemuno traukiančių žvejų, kontrabandininkų ir pasieniečių automobilių ratai.
   Kontrabandininkai ypač čia lankosi naktimis. Ne kartą girininkui tik per plauką pavyko išvengti susidūrimo su jais - prie senų kledarų vairų pasodinti vaikiščiai (nepilnamečius teisėsaugai sunku nubausti, todėl jie ir viliojami į šį verslą) lekia kaip nusiplikę, be to, be šviesų. Neseniai vienas septyniolikmetis, vejamas pasieniečių, tėškėsi į medį ir žuvo. Kontrabandininkų sargybiniai, budėdami naktimis miško kelių sankryžose, primėto cigarečių nuorūkų, todėl miškas ne kartą užsidegė.
 
Keisti nurodymai
   Už medžių nušvinta, ir prieš mūsų akis išnyra plynė. Miškas čia iškirstas prieš keletą metų ir jau atsodinta pušelių bei eglelių. Metai kiti, ir jos pasistiebs. O kol kas buvusioje kirtavietėje vienur kitur styro vėjų čaižomos, palinkusios pušys. Viena jų, neatlaikiusi vėjų, visu ilgiu išsitiesė netoli kelio.
   „Ir ją supjaustyčiau kaip snieglaužas“, - sakau girininkui, o tas papurto galvą: „Negalima. Tokie dabar europiniai reikalavimai - palikti,  kol supus“.
   Dėl tokių nurodymų palikti vadinamosios bioįvairovės vardan kiekviename hektare kertamo miško ne mažiau kaip 10 stambių medžių Mociškių girininkija kasmet netenka apie 400 kub. metrų medienos - likę vieniši vėjo pagairėse medžiai netrukus nuvirsta. „Visoje Jurbarko urėdijoje kasmet šitaip žūsta apie 4 tūkst. kietmetrių medienos, taigi nuostoliai - už pusę milijono litų“, - skaičiuoja girininkas.
   Jis ne mažiau už tokius reikalavimus atsiuntusius valdininkus myli mišką ir neabejoja, jog dalį medžių kertant būtina palikti. „Tačiau užtektų išsaugoti sausuolius, uoksų išmargintus stuobrius, pagaliau beržus ar drebules, o kodėl privalu palikti išlakias pušis? Juk jos nepratusios augti vienišos“, - stebisi miško specialistas. Pamatę išvirtusius medžius, miškų lankytojai stebisi miškininkų nerangumu ir neūkiškumu: kodėl jie taip ilgai nesudoroja šių virtuolių? Daugelis nežino, jog tai daryti yra uždrausta.
 
Kas rytą vakarą - giria
   Didžiausias Mociškių girininko džiaugsmas - pavasaris. „Tada giria dar labiau sužaliuoja, pakvimpa, atgyja, prapliumpa paukščių koncertai. Klausausi rytą, dieną ir vakarą ir negaliu atsigėrėti“, - prisipažįsta J.Bendaravičius.
   Tada jis ilgam prašampa miške - tai pėsčias, tai važiuotas. Tiesa, pėsčias jau rečiau:  kojas gelia. Tikriausiai dėl daugybės laiko, praleisto  prie motociklo vairo. Miškininkui tai patogesnis transportas negu automobilis - motociklu pravažiuosi beveik kur nori, tad J.Bendaravičius ne vieną dešimtmetį kursuodavo po miškus net žiemą, išskėtęs į šalis kojas, kad nenuvirstų. Ko stebėtis, kad dabar jas skauda ir tenka vis ropštis į automobilį.
   Mociškių girininkas gali daug papasakoti ir apie susitikimus su miškų gyventojais. Sykį jis kalbino pasitraukti briedį. „Per medžioklę stovėjau medžiotojų linijos flange. Išniro iš miško briedis ir atžygiavo tiesiai prie manęs. Sustojo, spokso. Toks didelis, gražus. Pagailo man jo, kalbinu: „Pasitrauk - nušaus tave“, o tas dar smalsiau žiūri. Tik vargais negalais pavyko jį nuvaryti“.
   Čia, ūksmingoje Karšuvos girioje, užaugo ir trys girininko atžalos - du sūnus ir duktė. Pastaroji mokosi dvyliktoje klasėje. Vienas Bendaravičių sūnus - vairuotojas, o kitas, Vaidas, pasirinko tėvo profesiją ir keletą metų dirbo gretimos Jūravos girininkijos girininku. Neseniai jis tapo Pagėgių savivaldybės administracijos direktoriumi. „Jei nepatiks - galės grįžti į mano vietą, kai išeisiu į pensiją“, - svarsto Mociškių girininkas. 
    Apžiūrime akmenis ir gėlynus, kuriais girininkijos kiemą išpuošė J.Bendaravičiaus žmona Danutė, pasigėrime mediniais gandrais, pelėdomis ir kitokiais gyviais - šių drožinių taip pat čia yra. Jau tuoj tems, ir aš riedu iš Mociškių. Kieme lieka stovėti J.Bendaravičius ir žvelgia į girininkiją supančius medžius - kaip vakar, užvakar ir kaip prieš 40 metų, kai pirmąkart pamatė šią girią.
 
   „Vėjų išverstus medžius kirtavietėse miškininkams uždrausta pjaustyti - virtuoliai turi gulėti tol, kol supus, o miško lankytojai tuo piktinasi“, - sako Mociškių girininkas J.Bendaravičius.