K.Jaskelevičius. Karteliai – deformuota ekonomika ar neišvengiamybė?

„Delfi“, 2008 m. vasario mėn. 27 d., http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=16112732  

   Susidaro įspūdis, kad kartelinių susitarimų tyrimai gali apsiriboti tik paviršutinėmis išvadomis ir nuobaudomis „dėl akių“. Tuo tarpu šalies ekonomikoje susikūrė jau ištisos kartelių sistemos, žalojančios ūkio subjektų santykius.
   Todėl gana nykūs atrodo liberaliųjų pažiūrų ekspertų ir politikų išvedžiojimai apie nevaržomą konkurenciją ir laisvąją rinką. Apmaudu, tačiau išsakomi argumentai atspindi bent du dalykus. Arba vis dar naiviai įsivaizduojama, kad didžiųjų liberalų Friedricho Augusto von Hayeko ir Miltono Friedmano romantiškąsias idėjas įmanoma įgyvendinti integruotame ir globalėjančiame nūdienos ūkyje. Arba šitaip siekiama paslėpti tikrąją formalių ir neformalių kartelinių sistemų esmę. Įtikinamesnė yra antroji versija.

Kartelis – politinio vajaus išdava?
   Po ilgų dvejonių Konkurencijos taryba ėmėsi realių tyrimų karteliniams susitarimams atskleisti ir jų įtakai apriboti. Akivaizdūs kartelių požymiai demaskuoti daugelyje maisto produktų perdirbimo sektoriaus šakų.
   Pirmosios į kartelinių gaudynių tinklą pakliuvo pieno perdirbimo įmonės. Visiškai nestebina šios grupės įmonių mėginimas paneigti bet kokią kartelinių sandėrių egzistavimo galimybę, nes tai įrodžius galėtų grėsti nemenkos baudos. Stebina nuoširdus šių įmonių vadovų įsitikinimas, kad jokio kartelio nėra, nebuvo ir net negali būti.
   Konkurencijos tarybos išvadas dėl galimo kartelio egzistavimo pieno perdirbėjai tiesiog išvadino moksleiviškais paistalais. Panašios retorikos griebiasi ir mėsos perdirbimo įmonių atstovai. Akivaizdu, kad kartelinių sąsajų egzistavimą neigs grūdų perdirbėjai, duonos kepyklos, medienos perdirbėjai ir kitų pramonės šakų įmonės.
   Tad esama nelemtųjų kartelių, ar jie, anot Laisvosios rinkos instituto prezidento, tėra politinio vajaus sukurtas baubas? Vargu ar čia pakanka apsiriboti lakonišku „taip“ arba „ne“. Tuo labiau, kad „ne“ šalininkų gretos, berods, bus kur kas stipresnės. Antai pienininkų pozicijas ėmė ginti pati žemės ūkio ministrė, net neįsigilinusi ko gero į reikalo esmę. Todėl Konkurencijos tarybos laukia ne tik teisminiai ginčai, paskyrus įmonėms net ir minimaliausias baudas, bet ir valdžios vyrų ir moterų spaudimas.

Kartelis – nacionalinės ekonomikos pagrindas?
   Įveikti kartelius vienu ar keliais išpuoliais vargu ar apskritai yra įmanomas dalykas. Todėl prognozuojamą Konkurencijos tarybos pralaimėjimą (tikėkimės, kad bent jau trumpuoju laikotarpiu) lems mažų mažiausiai dvi aplinkybės.
   Pirma, nors ir apmaudu, bet akivaizdu, kad kartelinės struktūros pastaruoju metu sudaro nacionalinės ekonomikos pagrindą. Daugelyje apdirbamosios pramonės, paslaugų, finansinio tarpininkavimo sektorių egzistuoja šimtai asociacijų, centrų ir kitokių susivienijimų, į kuriuos susibūrusios įmonės tarsi siekia atstovauti ir ginti savo ekonominius interesus.
   Ir čia nebūtų nieko smerktino, jeigu šis atstovavimas nesiremtų daugiausia karteliniu principu, t.y. tam tikru susitarimu kitų rinkos subjektų grupių ar produktų vartotojų atžvilgiu. Esmė ta, kad nacionalinis kartelis peržengia klasikinio kartelio rėmus ir sąvoką, kuri daugiausia aprėpia draudžiamus susitarimus dėl kainų ir realizavimo rinkų. Mūsų kartelių ypatumus papildo susitarimai dėl bendrų ekonominių ir kitokių veiksmų, diskriminuojančių produktų vartotoją.
   Kas laimi? Laimi suktesni karteliai, įgavę asociacijų, centrų ir kitokių susivienijimų pavidalą, sugebėję prasiskverbti į politinę ar vykdomąją valdžią, t.y. į sprendimų priėmimo centrus. Konkurencija jau vyksta ne tarp produktų gamintojų ir paslaugų teikėjų, t.y. ne tarp ūkio subjektų, o tarp formalių kartelinių susivienijimų. Kita vertus, kartelių intervenciją į sprendimų priėmimo lygį skatina valdžios nenoras ar nesugebėjimas atriboti valdžios ir ūkio subjektų santykiuose legalųjį ir šešėlinį lobizmą. Todėl būtent čia ir reikėtų ieškoti politinės ir ūkinės korupcijos ištakų. Kitaip tariant, korupcinės sistemos demontavimas turėtų prasidėti nuo ūkio subjektų kartelinių susivienijimų veiklos ypatumų suvokimo ir jų ydingo poveikio visam politiniam ir ūkiniam antstatui.

Kartelis – išlikimo sąlyga?
   Antroji aplinkybė, lemsianti Konkurencijos tarybos pralaimėjimą, yra ta, kad karteliai daugelyje ūkio sektorių yra tapę įmonių išlikimo rinkoje garantais. Tarkime, viena net ir stambi pieno ar mėsos perdirbimo įmonė jokiu būdu nesugebėtų pasipriešinti oligopolines galias įgijusiam mažmeninės prekybos sektoriui.
   Nepaisant net ir solidarios ekonominės politikos pieno, mėsos, gėrimų ir kitų maisto produktų gamybos įmonės nesugeba pasipriešinti kelių prekybos tinklų, kurie savo ruožtu yra įkūrę stambiųjų prekybos įmonių kartelį, diktatui. Daugelis maisto produktų perdirbimo įmonėms pirkimo pardavimo sutartyse primetamų sąlygų prasilenkia ne tik su ūkine logika, bet ir su sveiku protu. Tarkime, stambieji prekybos tinklai sugeba išreikalauti papildomų mokesčių už geresnį prekių išdėstymą, aktyvesnę rinkodarą, pristigę darbuotojų, verčia tiekėjus pačius iškrauti savo prekes ir net išdėstyti jas parduotuvių lentynose ir pan.
   Siekdami savotiško ekonominių interesų balanso, žaliavų perdirbimo įmonės savo valią primeta tiekėjams. Ryškiausiai tai atsispindi pieno ir mėsos perdirbimo įmonių ir ūkininkų santykiuose. Ir vienos, ir kitos šakos įmonės, pasitelkdamos savo kartelių (šiuo atveju “Pieno centro” ir Mėsos perdirbėjų asociacijos) galias priverčia ūkininkus balansuoti ties nuostolių riba. Tuo tarpu pieno gamintojų susivienijimas dėl nesugebėjimo sutelkti savąsias finansines galias jau ištisą dešimtmetį priverstas tenkintis mažiausiomis Europoje pieno supirkimo kainomis.
   Šiuo metu ūkininkai svarsto dvi išeitis pieno kartelio diktatui įveikti: tiekti pieną kitų valstybių perdirbėjams arba statyti naują perdirbimo įmonę. Vejamas trumparegiškos ekonominės naudos, aklavietėje nūnai atsidūrė ištisas mėsos perdirbimo sektorius. Čia jau negelbsti ir mėsos kartelio galios. Dėl pernelyg žemų galvijų supirkimo kainų ir prieš keletą metų negrabiai įdiegtos naujos skerdenų vertinimo tvarkos buvo pakirstas galvijininkystės potencialas. Šalies ūkininkams labiau apsimoka parduoti ką tik užgimusius veršelius svetur nei penėti juos savo tvartuose ir vėliau patirti nuostolį.

Karteliai – korupcijos lopšys?
   Naivu tikėtis, kad kartelinę ekonomiką įmanoma reformuoti vien Konkurencijos tarybos pastangomis. Belieka tik stebėtis daugel metų snūduriavusios šios institucijos vyrukų įžūlumu, beje, galinčiu kai ką išversti ir iš savo posto.
   Pieno kartelio advokate tampančios žemės ūkio ministrės pavyzdys byloja, kad nepavyks išsiversti be kur kas ryžtingesnių teisinio ir ekonominio pobūdžio priemonių. Kas gi verčia šios ministerijos vadovę, tiesiog privalančią tinkamai sureguliuoti jos žinioje esančių dviejų ūkinių grandžių ekonominius santykius, užstoti tik pieno perdirbėjus? Ar kartais ne šio kartelio sąsajos su partijos kasa, o galbūt ir su kai kurių pareigūnų personalinėmis piniginėmis?..
   Tuo būdu į kartelinę ekonomikos struktūrą pravartu pažvelgti kaip į visuomenę demoralizuojantį darinį. Būtent įvairių veiklos šakų įmonių karteliniai susivienijimai, peržengę savo klasikinius rėmus, tapo viena iš tvirčiausių korupcinės sistemos atramų. Nors kiekvienas kartelis paiso konkrečios veiklos šakos ypatumų, esama daug bendrų bruožų. Bene svarbiausias – politinės ar vykdomosios valdžios užnugaris.
   Pavyzdžių – begalė. Čia ir pieno bei mėsos perdirbimo sektorių protegavimas, knygų prekybos kartelio susiformavimas, išskirtinių veiklos sąlygų stambiesiems prekybos tinklams, pakertant smukaus verslo šaknis ir pan. Pastaruoju metu savo galias ima demonstruoti stambiųjų medienos perdirbimo įmonių kartelis, pasivadinęs „Lietuvos medienos“ asociacija. Ši vadinamoji asociacija siekia tokios prekybos mediena tvarkos ir taisyklių, kurios išstumtų iš rinkos smulkiuosius medienos perdirbėjus bei apribotų daugelio miestelių katilinių ir gyventojų galimybes naudoti malkinę medieną kurui.
   Maža to, kad Konkurencijos taryba medienos kartelio inicijuojamuose prekybos mediena taisyklėse įžvelgia konkurencijos iškraipymų ir suvaržymų. „Lietuvos medienos“ asociacijos vyrai pačios vyriausybės rūmuose sugeba užkurti tokią pirtį miškininkams ir smulkiesiems medienos perdirbėjams, kad ir vieni, ir kiti pasijunta vos ne nacionalinės ekonomikos duobkasiais.
   Taigi kartelinės ekonomikos demontavimui gali prireikti nemažai politinės valdžios lygio pastangų ir, aišku, laiko. Tačiau svarbiausia yra suvokti tai, kad ūkį ir visus valdžios lygius apraizgiusios kartelinių struktūrų gijos jau tapo iš esmės pagrindiniu kliuviniu tarp gamintojo-tiekėjo ir vartotojo, skatinančiu kainų kilimą, iškraipančiu konkurencinę kovą, o tuo pačiu ir visą ūkinį gyvenimą bei ekonominius santykius.