Perėmęs ilgamečių girininkų patirtį

„Mūsų girios“, 2011 / 10
Kalbėjosi Vaclovas Trepėnaitis

Baigęs 1990 m. Kauno miškų technikumą, Saulius Kancevičius jau dvidešimt pirmi metai darbuojasi gimtojo Lazdijų rajono miškuose, neakivaizdžiai 2003 m. baigė ir LŽŪ universitete miškininkystės bakalauro studijas. Profesinę karjerą jis pradėjo Veisiejų miškų urėdijos Kapčiamiesčio girininkijoje eiguliu. Prabėgus trejiems darbo metams, Veisiejų miškų urėdas pasiūlė jam girininkauti Gerdašių girininkijoje, bet šiam iššūkiui ir pasitikėjimui Saulius, matyt, dar nesijautė reikiamai subrendęs – atsisakė pasiūlymo. Iš ilgamečio Kapčiamiesčio girininko Vytauto Stacevičiaus įgijęs daugiau praktinės miškininkystės patirties, 1995 m. jis perėjo dirbti arčiau gimtinės, ilgamečio Krosnos girininkijoje girininko Kazio Šato pavaduotoju.
Čia Sauliui Kancevičiui teko patirti ilgam įsimintiną profesinį išbandymą – kinivarpų antplūdis 1995 m. sukėlė masinę eglynų džiūtį. Pavargęs nuo didžiulio darbo krūvio, vos sulaukęs 60-ties metų, girininkas K. Šatas pasiprašė išleidžiamas į pensiją, o jo krėslam 1997 m. kovo viduryje pasodintam Sauliui atėjo keleriems metams neramios dienos ir naktys – teko atkurti džiūties išretintus eglynus, po to sekė įveistų želdinių priežiūros, apsaugos darbai. Taip kasmet sukantis miško darbų ratui Krosnos girininkijoje jau bėga antras Sauliaus girininkavimo dešimtmetis. Paprašėme jo papasakoti plačiau apie įsimintinus darbus Krosnos girininkijos miškuose.

Kaip pavyko atkurti išdžiūvusius eglynus ir ko iš tos situacijos pasimokėte?

Iki džiūties Krosnos girininkijoje apie pusę miškų sudarė eglynai, kurių dauguma buvo pribręstantys arba brandūs. 1995-1997 m. kinivarpų antplūdis išdžiovino 260 ha eglynų, iš jų tik apie 30 ha atžėlė savaime, daugiausiai beržais. Kitus plotus reikėjo želdinti. Tuo laiku, kaip ir visoje Lietuvoje, trūko eglės sodmenų: girininkijoje kasmet išsiaugindavome apie 100 tūkst. eglės sėjinukų, tiek pat sodinukų. To kiekio sodmenų atkurti iškirstus eglynus nepakako. Nesiželdančias vietas atsodindavome berželiais, pušelėmis, ypač kalvų viršūnėse. Neatsikūrusias kirtavietes tekdavo iš naujo pavagoti, ypač kur buvo stipriau suvelėnėjęs dirvožemis, nes kitos išeities nebuvo. Šios problemos nebeliko, pradėjus kirtavietėse naudoti herbicidus bei dirvos paruošimui urėdijai įsigijus „Valmet“ traktorių, ypač kalvotose vietose. Po to sekė ne mažiau įtemptas etapas – įveistų želdinių priežiūra, ypač antraisiais ir trečiaisiais metais, pašalinant juos stelbiančią augaliją, bei apsauga nuo žvėrių pakenkimų – naudojome repelentus. Dabartiniu metu, gausėjant miškuose kanopinių žvėrių, ypač briedžių ir tauriųjų elnių, iškyla pakenkimų grėsmė jaunuolynams.
Kai kuriuose želdiniuose pastebima rūšių kaita, ypač tuose plotuose, kur buvo sodinami beržai arba jie atsiželdė savaime. Šiuose beržynėliuose atsirandantys eglės savaiminukai teikia vilčių, jog ateityje gali susiformuoti mišrūs medynai su eglėmis.
Ištikus ateityje naujai eglynų džiūčiai, nepalikčiau kirtavietėse pavienių žalių medžių (išskyrus bioįvairovei), nes vėliau jie tampa vėjovartomis arba vėjalaužomis ir tenka iš želdinių iškirsti. Kirtavietes atkurčiau tik kokybiškais, standartiniais sodinukais.

Kokie pokyčiai girininkijoje įvyko per pastarąjį dešimtmetį?

Šiuo metu girininkijoje turime 2500 ha valstybinių ir 3700 ha privačių bei privatizacijai skirtų miškų. Dirbame penkiese, bet du 2 eiguliai turi nepilnus etatus (vienam skirta 0,5, kitam – 0,75 etato). Miško ruošos darbus 100 proc. atlieka rangovai, o kitus – girininkijos nuolatinis miško darbininkas, eiguliai bei samdome rangovus. Kaip ir visur, pasijautė išplitusios emigracijos įtaka rangovų įmonėse. Ženkliai sumažėjo darbininkų skaičius jose, juntama darbuotojų kaita, kuri atsiliepia darbo našumui ir kokybei. Dirbant II-III gr. miškuose, turi neigiamos įtakos ir kirtimo laiko gamtosauginiai apribojimai, nes tuo metu rangovinių įmonių darbininkai turi prastovėti ar ieškoti darbo kitur, o girininkijoje susikaupia neatliktų darbų apimtys.
Daugiausiai darbo laiko tenka skirti miško želdinių priežiūrai, jaunuolynų ugdymui, biržių atrėžimui. Naudojamės kompiuterinėmis programomis ,,Miško skaita ir miško braiža“, elektroniniu paštu. Nebereikia ranka rašyti mėnesinių ataskaitų. Bet popierizmo sumažėjo tik dalinai. Raštvedybą pripažįstu tokią, kuri turi prasmę ir yra reikalinga, o ne tik atsirašinėjimui. Galėtų būti skiriami didesni kuro limitai tarnybiniam transportui, nes girininkijos dviems automobiliams mėnesiui gauname tik 180 litrų degalų, o miškai nėra vientisame masyve. Ateityje reikėtų spręsti žinybos mastu girininkijų administracinių pastatų tolimesnį likimą, kai dabartiniu metu raštinei reikia tik kambarėlio ir pagalbinių patalpų.

Kiek želdinių tenka atkurti ir įveisti dabartiniais metais?Ar miškų plėtrai urėdija naudojasi ES parama?

Kasmet girininkijoje atkuriame apie 25 ha iškirstų miškų. Plečiant urėdijoje valstybinių miškų plotus, numatyta apie 150 ha želdinių įveisti buvusiose žemės ūkio žemėse. Jau įveista apie 90 ha tokių želdinių, iš jų 42 ha įveisti urėdija pasinaudojo ES parama. Norėčiau, kad įveisiant želdinius formuotųsi miško masyvai bent po 40-50 ha vienoje vietoje, o ne išmėtytais mažais ploteliais, kaip liaudies išmintis sako, kur nėra nei kelio, nei takelio įminta.
Veisiant želdinius tenka prisitaikyti prie kintančių Miško želdinių ir žėlinių projekto reikalavimų. Girininkijose šis dokumentas yra ilgiausiai saugojamas, bet jame užrašyta informacija kartais, manyčiau, yra per daug smulkmeniška. Miškininkui svarbiausia, kad ateityje būtų produktyvus medynas, kuris gali per kelis dešimtmečius ženkliai pasikeisti ploto ir sudėties atžvilgiu.

Krosnos girininkijoje pastaraisiais metais buvo įveista ir bandomųjų želdinių. Kas lėmė jų pasirinkimo vietą?

Šių želdinių įveisimui per daug neprieštaravau, kadangi jų atsiradimą girininkijoje lėmė čia esančios derlingesnės augavietės, tam pritarė urėdijos administracija. Ir man knietėjo turėti keletą išskirtinių objektų. Aišku, tai prideda girininkui daugiau atsakomybės, rūpesčių bei darbo, tačiau tokie želdiniai yra investicija į ateitį, kad augtų patys našiausi ir produktyviausi medynai.

Ar aktuali girininkijoje miškų apsauga?

Pavasarį mums svarbi priešgaisrinė apsauga, kad iš deginamų pievų ugnis neįsimestų į miško želdiniuos, kol nepradėjusi vegetuoti žolinė augmenija. Nerimą kelią gausėjantis bebrų ir kanopinių žvėrių kiekis. Apsaugai nuo žvėrių tepame spygliuočius repelentais, ąžuolo želdiniams naudojame individualias apsaugas, keletą plotų aptvėrėme vielos tinklu. Nepalieka ramybėje ir medžių liemenų kenkėjai, jų kiekio stebėjimui iškabiname feromonines gaudykles, ruošiame vabzdžiagaudžius medžius. Pasitaiko ir „dvikojų“ kenkėjų, kurie šiukšlina ir teršia mišką, ypač prie valstybinės reikšmės kelių – įsukę į miško keliuką palieka savo „turtą“. Nuo tokių miško lankytojų saugomės užtverdami keliukus ,,šlagbaumais“. Norėčiau, kad būtų įteisintas ribotas įvažiavimas į valstybinį mišką kaip kaimyninėje Lenkijoje, tam užtveriant mažiau naudojamus miško keliukus arba pastatant draudžiamuosius ženklus.

Ką įdomaus galima pamatyti, atvykus gerais tikslais į girininkijos miškus?

Mūsų girininkijos miškai nėra palankūs poilsiui ir rekreacijai, nes čia maža ežerų ir upių. Turistams esame įrengę keletą trumpalaikio poilsio vietų bei poilsiavietę prie Tulūpio ežerėlio. Giraitės miške įrengtas pažintinis gamtos takas, kur kiekvienas jojimo žirgais entuziastas, gamtos mylėtojas gali pasigėrėti šiuo mišku, kraštovaizdžiu. Miela akį paganyti po Kalniškės miško landšaftinį draustinį, aplankant pokario partizanų Kalniškės mūšio vietą, eigulio T. Šerniaus žuvimo vietą.

Knygelėje ,,Kapčiamiesčio dainininkai“ esate pristatytas kaip muzikantas, dainininkas, visuomenininkas. Ar išliko šie įgimti pomėgiai bėgant metams?

Manau, kad prigimtiniai pomėgiai išlieka visą gyvenimą, nesvarbu kokio amžiaus bebūtum. Mane daina ir muzika lydi nuo pat vaikystės, nors neturiu muzikinio išsilavinimo. Kaip savamokslis akordeonu groju savo malonumui ir dabar. Anksčiau dainavau Kapčiamiesčio girininkijos etnografiniame ansamblyje, grojau gimtojo Birutės kaimo kapeloje, dabar giedu Krosnos bažnyčios chore. 2003 m. visuomeniniais pagrindais įkūrėme Birutės kaimo bendruomenę, tam reikėjo daug pastangų ir iniciatyvos. 2006 m. mūsų bendruomenę buvo aplankęs šalies Prezidentas V. Adamkus.
Esu miškininkų sąjungos narys. Žinoma, dalyvavimas kaimo bendruomenės veikloje ir saviveikloje atima daug laiko, kurį reikėdavo pavogti nuo šeimos. Sulaukęs keturiasdešimties metų, po miško darbų laisvalaikį labiau skiriu šeimai, kartu su žmona Alina, dirbančia Šeštokų vidurinėje mokykloje mokytoja, auginamų vaikų – sūnaus Martyno ir dukros Beatričės auklėjimui ir lavinimui.