Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2012 m. balandžio 18 d.

Baltijos jūros regiono miškų bei vandens tinklas ir bebrai

Praėjusių metų rudenį Varšuvoje, Miškų tyrimo institute vyko Baltijos jūros šalių miškininkystės ir vandens tinklo 2-asis pasitarimas, kurį „Eco-Region“ projekte organizavo Švedijos miškų agentūra.

„Mūsų girios“, 2012-03
Dr. Olgirda Belova
LAMMC Miškų institutas

Šis tinklas įsteigtas, siekiant sukurti pagrindą glaudesniam bendradarbiavimui tarp Baltijos jūros regiono šalių, o jo pavadinimas įtrauktas į ES Baltijos Jūros Strategijos veiksmų plano 9 prioritetinę sritį (stiprinti tvarų žemės ūkį, miškininkystę ir žuvininkystę). Pastaruoju metu miškininkystės ir vandens klausimai keliami daugelyje forumų pasauliniame ir europiniame lygmenyje, iš jų – Ministrų konferencijos dėl miškų apsaugos Europoje (MCPFE) Varšuvos 2-oje rezoliucijoje bei Šiaurės ministrų tarybos Selfoss Tvarios miškininkystės deklaracijoje. Įsteigus tinklą Baltijos jūros regione siekiama geresnės aplinkos per tvarią miškininkystę. Šiuo atveju svarbu žinoti įvairių ekologinių regionų sąlygas. Tarp minėto tinklo dalyvių iškeltų spręstinų klausimų, iš jų – sausinimo sistemų buferinių zonų miškuose ir šlapžemėse planavimo, visos šalys pabrėžė su visais aptariamais klausimais susijusį bebrų vaidmenį.

Kaip pusiau vandens rūšis, bebras (Castor fiber L.) siejamas ir su ES Vandens pagrindų direktyvos (VPD) (2000/60/EB), tapusios ES vandens politikos pagrindu, bei su ja susijusių teisės aktų įgyvendinimu (pvz., SEK(2007) 363). Šie dokumentai skelbia, kad laukinėje gamtoje turi būti tinkamas pakankamai kokybiško vandens kiekis, kad galėtų gyvuoti laukinė augalija ir gyvūnija bei unikalios ekosistemos; kad visuose vandens telkiniuose būtų ekologiškai ir chemiškai gera vandens būklė. Bebrai veikia ne tik sausumos, bet ir vandenų ekosistemas bei bendrijas, gebėdami suformuoti mozaikinį kraštovaizdį su atvirais vandens telkiniais, pelkėmis, šlapiais miškais ir užliejamomis pievomis. Ne veltui bebrai priskiriami kertinėms rūšims ir vadinami aplinkos inžinieriais, hidrologais, kraštovaizdžio pertvarkytojais.
Tarptautiniu požiūriu bebras yra ES bendro intereso sferos rūšis ir tapo saugotinas (EU Buveinių direktyvos priedai II, IV, V). Jo buveinės išskirtos ir apibrėžtos kaip ,,NATURA 2000“ darbinio tinklo taškai SAC. Europos šalyse manoma, kad bebro atkūrimas Europos žemyne būtų vandens telkinių minėtos geros ekologinės būklės pasiekimo būdas. Tačiau būtinas bebrų istorinio paplitimo įvairių tipų vandenų baseinuose gilesnis pažinimas, modeliuojant ir nagrinėjant informaciją apie šių gyvūnų iki šiol apgyvendintus kraštovaizdžius. Taip pat būtina žinoti esamą bebrų tankumą ir poveikį ekosistemoms kraštovaizdžio lygmenyje, atlikti ekonominio ir ekologinio kompromiso analizę ypač tankiai bebrų ir žmonių apgyvendintose teritorijose (Törnblom et al., 2011).
Bebras – neatskiriamas miško komponentas, svarbus ekonomiškai ir socialiniu požiūriu, kaip medžioklės objektas bei turintis didelę ekologinę naudą aplinkoje (pelkžemių formavimas, vandens kaupimas, vandenų kokybės gerinimas, erozijos kontrolė, nuosėdų kaupimas, augalijos ir gyvūnijos rūšinės sudėties bei gausos reguliavimas, rekreacija). Aptariant bebrų veiklos teigiamas bei neigiamas puses, miškininkų, miško savininkų, ūkininkų, gamtosaugininkų, mokslininkų bei kitų visuomenės atstovų nuomonės gerokai skiriasi, bet nekelia abejonių problema dėl jų daromo poveikio miškui, vandenims bei žemės ūkio paskirties plotams. Tai iš tiesų akivaizdu ir spręstina viso Baltijos jūros regiono lygmeniu. Lietuvoje „bebrų problema“ nenauja, pakankamai aprašyta spaudoje.
Nors viešoji nuomonė teigia, kad bebras yra svarbus trikdytojas, tuo tarpu pačių bebrų požiūriu pagrindiniai trikdytojai yra žmonės. Pripažinta, kad istoriškai dėl žmogaus ūkinės veiklos pasaulis netenka vertingų pelkinių teritorijų, vandens telkinių, ką rodo ir ES Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo išvados (SEK(2007) 363). Urbanizacija taip pat gerokai pakeitė šlapžemes kraštovaizdyje, jų hidrologiją bei erdvinę struktūrą. Nustatyta, kad žmogaus veiklos įtaka ženkliai svaresnė negu bebrų, kurių veiklos pasekmės keičiant šlapžemes tesiekia 23 proc. (Syphar and Garcia, 2001).
Kai kuriose Europos šalyse dėl apsaugos gerokai pagausėjo bebrų, bet dėl to miškų ūkyje kyla daugiau konfliktinių situacijų (Zahner, 1998; Härkonen, 1999; kt.).
Mūsų šalyje bebras nėra reta ar pažeidžiama rūšis, o jo įtaka aplinkai iš tiesų ženkli, šių žvėrių savaiminis reguliavimas, nesant natūralių priešų, yra nerealus. Tokios rūšys gali būti globojamos rezervatuose, draustiniuose, biosferos rezervatuose bei kitose saugomose teritorijose.
Bebro įtaka aplinkai yra daugialypė. Įsirengdamas, tvarkydamas būstą, bebras nukirstų medžių kamienų gabalais, atvilktomis šakomis sutvirtindamas statinį dumblu, perpintais augalais užtvenkia miško upelius, melioracijos griovius bei pelkutes. Jis daro ženklią įtaką miško heterogeniškumui – keičia vietovės landšaftą, formuoja ankstyvosios sukcesijos buveines. Turime stadijas nuo apgyvendintos, veikiančios bebravietės užtvankų, vėliau apleistų bebraviečių vietoje susiformavusių drėgnų pievų, krūmais apaugusių aikščių ir, jeigu bebrai negrįžta į tą pačią vietą, iki medyno. Atitinkamai keičiasi ir vietovėje esančios bendrijos (vandenų – pelkių, pamiškės miško ir kitos), vandens telkinių hidrologinis režimas bei jų zooplanktono sudėtis. Pakinta žuvų bei bestuburių rūšinė sudėtis.
Bebrams įsikurti būtini 3 pagrindiniai dalykai: tinkanti būstui buveinė, vandens telkinys ir maistas. Labiausiai bebrų mėgiami miško sklypai, kur medynų skalsumas yra 0,4-0,6, sumedėjusios augalijos skersmuo – 2,1-24 cm, krūmynų vidutinis aukštis – 1,5 m, padengimas – 40-60 proc. Šie rodikliai glaudžiai susiję su bebraviečių pasiskirstymu bei išlikimu. Bebro buveinių palankumo rodikliai –sumedėjusios augalijos buvimas teritorijoje ir vandens telkinių prieinamumas, ruošiantis žiemojimui.
Bebras puikiai prisitaikęs maitintis sumedėjusia augalija. Kaip ir kiškių, bebrų labai išsivysčiusi storoji žarna (tuo jie skiriasi nuo elninių, kitų augalėdžių žvėrių). Bebrai yra kaprofagai – gyvūnai, kurie pakartotinai virškina pirminius iš virškinamojo trakto išskiriamus minkštuosius ketotrofus. Bebro organizme vyksta atitinkami virškinimo procesai kaip ir kiškinių (pilkojo, baltojo kiškių, triušių) rūšių žvėrių. Dieną šie gyvūnai suvartoja abiejų rūšių minkštuosius ir kietuosius ketotrofus (spiras). Naktį išskirtas spiras vartoja tik badmečiu. Tokia šių gyvūnų mitybos savybė maksimaliai suvartoja maisto medžiagas iš sugraužtų medžių ir krūmų kamienų bei šakų. Pabrėžtina, kad bebrai yra selektyvūs augalėdžiai: jie pasirenka maisto objektus priklausomai nuo metų laiko, sumedėjusios augalijos rūšies, kamieno storio, atstumo nuo vandens telkinio pakraščio. Dėl virškinimo specifikos jiems reikalingas mišrus racionas. Tai leidžia nukenksminti antrinius metabolitus, išvengti jų didelio kiekio ir gauti papildomų maisto medžiagų. Bebro mityboje vyrauja kelių rūšių sumedėjusi augalija; labiausiai vartojami karklai, blindė ir drebulė, mažiau – beržas ir juodalksnis. Skirtingais metais šį asortimentą papildo 1-2 rūšis (ąžuolas, liepa, miškinė obelis, pušis, eglė, kt.), priklausomai nuo vietovėje paplitusių rūšių. Aptinkamos sumedėjusios augalijos 6-7 rūšys yra svarbus rodiklis miško biologinei įvairovei išsaugoti. Pagrindinių bebro vartojamų rūšių sumedėjusi augalija (blindė, karklai, beržas, drebulė) juvenilinėse stadijose turi daugiausiai antrinių metabolitų (monoterpeninės, triterpeninės rūgšties, jų junginių, fenolių, kt.) ir ypač juos intensyviai produkuoja pažeistų augalų tarpubambliai. Šios medžiagos stabdo virškinimą, sukelia augalėdžių gyvūnų toksikozes, o taninai ir fenoliai suriša proteinus, organizme susidaro neigiamas azoto balansas, sutrinka kitos fiziologinės funkcijos. Manoma, kad bebras gali vengti metinių ūglių, kadangi juose būna didelė koncentracija minėtų antrinių medžiagų (Basey et al. 1990). Intensyviai vartodamas gluosninius (karklus, blindę) bei drebules, bebras įsibrauna į kitų augalėdžių žvėrių mitybinę nišą (pvz., briedžių), bet kartu skatina gluosninių vešėjimą, sukelia jų kompensacinį augimą. Be to, bebrų augalėdiškumas skatina augalų azotinių medžiagų kaupimą, o dėl papildomo šaltinio (gyvūnų šlapimas ir ekskrementai) azoto pagausėja dirvožemyje. Tai vilioja gyvūnus pakartotinai misti šiais augalais. Bebrų mityba ir statybinė veikla skatina karklynų atžėlimą ir tuo reiškiasi bebro ir karklų mutualizmas (dviejų skirtingų rūšių individų naudingas sugyvenimas). Pagrindinės mitybos bazės eliminavimas potencialiai neigiamai veiktų bebrų vietinę populiaciją, o bebrų populiacijos nykimas sumažintų karklų vešėjimą bebrų apgyvendintose buveinėse. Minėtas mutualizmas nesireiškia vietovėse, kur persipina bebro ir briedžio (taip pat ir kitų elninių žvėrių) mitybinės nišos. Vietovėse, kur gluosninių išteklius vartoja abi rūšys (briedžiai ir bebrai), bebras vis dėlto pralaimi: gluosninių trūkumas gali lemti bebrų vietinės populiacijos nykimą.
Nustatyta, kad briedžių nuskabytų gluosninių kamienų biomasė yra 10 kartų mažesnė negu sveikų. Skabymas, ypač vasarą, gali panaikinti gluosninių reprodukciją, sutrikdyti kompensacinį augimą bei sumažinti augalų prisitaikomumą. Nepažeisti gluosniniai jau per du augimo sezonus atnaujina 84 proc. biomasės, o briedžių nuskabyti augalai – tik 6 proc. Vien tik bebrų vartoti gluosniniai vėliau atželia aukšti, gausiai lapuoti, o briedžių skabyti ir bebrų kirsti – smulkėja (pagal skersmenį ir biomasę) ir žemėja.
Ne mažesnė problema kyla dėl bebro statybinės veiklos. Patraukliausia bebrų buveine tapo melioracijos kanalai miškuose, jų prieigose ir laukuose. Bebrų teikiama pirmenybė bei poveikis melioracijos kanalams ir jų prieigoms pakankamai išsamiai aprašytas Aliaus Ulevičiaus „Mūsų girių“ žurnale (2008), LAMMC Miškų instituto darbuose (Belova, 2006, 2010, 2011; Ruseckas, 2010), kitų mokslininkų tyrimuose.
Pagal buveinių pasiskirstymą bebravietės vyrauja būtent melioracijos kanalų sandūroje tarp medyno ir atvirų plotų. Skurdžiose buveinėse bebrai pasiskirsto toliau (100-800 m nuo bebravietės), negu tie, kurie gyvena kokybiškose buveinėse (20-50 m). Atstumai nuo vandens iki kertamų medžių priklauso nuo bebravietės padėties vietovėje ir įsikūrimo laiko (nauja, sena) bei šalia mitybos zonoje esančios sumedėjusios augalijos (kanalų pakraščiuose augančių bebrų mėgstamų karklų, blindžių kiekio). Vidutinis atstumas – 48 m, didžiausias registruotas – 110 metrų.
Atkreiptinas dėmesys į bebro vietinių populiacijų socialinę struktūrą. Nuo šių gyvūnų tankio priklausančios socialinės struktūros kaitos didėja jaunų žvėrių mirtingumas, labiau kinta šeimų sudėtis, paaštrėja santykiai tarp šeimų. Bebrai priklauso gyvūnams, kurie nebesugeba kompensuoti padidėjusio mirtingumo populiacijoje. Suardyta bebrų populiacija atsinaujina palyginti lėtai (Kudriašov, 1980).
Bebrų šeimų formavimuisi labai svarbios klimato sąlygos. Priklausomai nuo orų, veisimesi dalyvaujančių patelių kiekis gali svyruoti nuo 50 proc. iki 86 proc. Veisimąsi neigiamai veikia dirvos įšalimas ir apledėjimas (koreliacija r = -0.8). Dalis bebrų žūva nuo plėšrūnų sausrų metu bei per tarpusavio konkurencijos susirėmimus.
Todėl svarbu žinoti bebrams svarbius abiotinius (negyvosios gamtos) ir ypač klimato veiksnius vietovėje. Vidutinio dydžio bebro šeimos įsirengia daugiausiai urvų bei užtvankų. Gausiose šeimose būna daugiausiai išminta takų vienoje bebravietėje (vidutiniškai 31), iš jų išsiskiria magistraliniai (pagrindiniai) takai (vidutiniškai 13), kur ypač gausu įvairaus amžiaus žvėrių ir jauniklių pėdsakų. Tai rodo šeimų vislumą, prieaugį ir metų sąlygų palankumą.
Bebrų porų ir vienišių pagausėjimas yra naujų šeimų formavimosi potencialo rodiklis, kai generacijos vidutinis tarpsnis – 3-eji metai, o taip pat tai rodo, kad praėję metai buvo palankūs žvėrims. Urvų bei takų skaičius bebravietėje rodo šeimos dydį ir jų įtakos laipsnį augalijai. Takų skaičius susijęs su urvų skaičiumi, bet silpniau susijęs su bebrų kertamų bei vartojamų medžių skersmeniu. Nesijungiančius tarpusavyje kanalus apgyvena skirtingos šeimos. Viena bebrų šeima apsigyvena vidutiniškai 400-500 milgio melioracijos kanalų pakraščių juostoje, gausios šeimos – iki 0,8-1,5 km juostoje.
Naujų bebraviečių teritorijos didesnės, o vėliau, susiformavus šeimai, jos sumažėja iki 2 kartų (Busher, 1987; „Lietuvos fauna“, 1988; Hartman, 1997; Jasiulionis, 2007; Belova, 2006). Bebras – teritorinis gyvūnas, gyvenantis pastoviomis monogaminėmis šeimomis (Belova, 2001), kuriose tėra vienintelis dominuojantis besiveisiantis vienetas – tėvų pora. Todėl sulaukę lytinės brandos jaunikliai, išbuvę su tėvais dvi žiemas, privalo palikti tėvų teritoriją, ir tai dažnai sutampa su naujos vados pasirodymu (gegužės – birželio mėn.). Tuomet aptinkame paskirų urvų ir bepradėtų rengti užtvankų – tai atsiskyrusių jaunų bebrų įsirengiamos buveinės. Trumpam jie dar gali sugrįžti į tėvų teritoriją, tačiau neužsibūna, išvengdami agresyvių išpuolių. Taip dvimečiai bebrai lemia vietinės populiacijos pasiskirstymą teritorijoje. Kol suranda naują teritoriją, jie labiausiai pažeidžiami kitų amžiaus kategorijų žvėrių, yra potencialus plėšrūnų grobis, neapsaugoti nuo aplinkos pavojų, žmogaus įtakos ir klimato veiksnių.
Kai bebrai gaudomi selektyviniais spąstais, neatsižvelgiant į sugauto bebro amžių (tai praktiškai ir neįmanoma), sumažiname suaugusių bebrų skaičių, bet mažiau – jaunesnių. Tai kardinaliai veikia populiacijos amžiaus struktūrą ir tankį konkrečioje vietovėje. Likę jauni bebrai pasiskirsto anksčiau, pasklinda plačiau, užimdami vis naujas teritorijas. Jas apgyvendinę, anksčiau stabilizuojasi bei būdami šeimoje jau sugeba apsisaugoti nuo pavojų. Nepaliestoje bebrų populiacijoje jauni žvėrys ilgiau užsibūna tėvų teritorijoje, vartoja tas pačias augalų rūšis, dar labiau jas nuskurdindami.
Pagal šiuolaikines teritoriškumo teorijas, gyvūnai, užimantys palyginti nedidelius plotus, lengviau apsirūpina gyvybiškai svarbiais ištekliais ir maksimizuoja reprodukciją. Tokie plotai vadinami ekonomiškai apsaugotais (Brown, 1964). Išlaidos (išeikvota energija ,,patruliavimui”, ginant teritoriją nuo įsiveržėlių, teritorijos pakraščio konfliktų grėsmė) didėja kartu su gyvūno teritorija, nors, kita vertus, tuomet gausėja ir išteklių, reikalingų bebrų reprodukcijai bei išgyvenimui. Bet gyvūnas labiau laimi, apgyvendamas teritoriją, kurioje tarp naudos ir „išlaidų“ yra pusiausvyra arba kai nauda viršija „išlaidas“, o to nėra didžiulėje teritorijoje. Jauniklių apgyvenamos teritorijos nėra apsaugotos ir „išlaidos“ čia viršija naudą, kol padėtis stabilizuojasi. Tėvų teritorijoje įgyti įgūdžiai padeda jauniems bebrams įsikurti naujoje teritorijoje, kurias jie pasirenka arčiau tėvų ir geba atpažinti gentainius pagal liaukų išskyrų kvapus. Neradę tinkančios teritorijos, jaunikliai tebebūna labiausiai pažeidžiama vietinės populiacijos dalis. Jeigu tėvų teritorijos savininkai (bebrų pora arba vienas partneris) yra pašalinami, teritoriją okupuoja kiti bebrai (pirmuoju atveju) arba pašalinto vietą užima kitas bebras – partneris. Nors bebrai yra monogamai, bet žuvus partneriui priima kitą (Belova, 2001).
Svarbus veiksnys – būdinga aštri konkurencija tarp šeimų. Pasiskirstymo pobūdžio, kitų vidinių populiacijos reguliavimo veiksnių žinojimas labai svarbus išorinio poveikio pasekmių supratimui, pvz., planuojant bebrų vietinės populiacijos reguliavimą.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 04 18
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai