Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2012 m. gegužės 11 d.

Italijos Alpėse gyvena kurtiniai

„Mūsų girios“
Doktorantas Rytis Zizas
LAMMC Miškų institutas

Tyrinėjant kurtinių gyvenimą, man teko aplankyti nemažai šalių, kur šie paukščiai paplitę. Pernai spalio pradžioje buvau išvykęs į mokslinę stažuotę Italijos Alpėse, Trentino regione, Paneveggio – Pale di San Martino nacionaliniame parke, kur susipažinau su kurtinių ir kitų vištinių paukščių ekologijos tyrimų, apskaitų metodais, paukščių gaudymo technika, darbui reikalingu radijo telemetrijos metodu. Stažuotės metu kartu su kurtinių specialistais dalyvavome seminare – susitikime su Italijos miškininkais, kuriame aptarėme kurtinių populiacijai iškilusias grėsmes bei apsaugos praktinio įgyvendinimo klausimus. Stažuotė buvo tiesiogiai susijusi su vykdomų doktorantūros studijų tematika. Jos išlaidas finansavo Lietuvos Mokslo taryba.

Dolomitinės Alpės

Aplankyti Italijos Alpes planavau seniai. Nacionalinis parkas Paneveggio – Pale di San Martino įsikūręs pačioje Italijos šiaurėje, kiek daugiau nei 19 tūkst. ha plote. Kraštovaizdis parke labai įvairus: šiaurinėje dalyje veši Paneveggio miško eglynai (2700 ha), saugomi jau daugelį metų; pietrytinė dalis apima dalį Dolomitinių, o vakarinė – dalį Lagorai kalnų grandinių, kurių viršukalnėse pilkuoja plika uoliena. Vienoje kitoje viršūnėje boluoja neištirpstančio sniego kepurės. Tarp miškų plyti natūralios pievos, ganyklos. Kelionėje keletą šimtų kilometrų teko važiuoti autobusu, traukiniais ir autostopu, todėl pasižvalgyti po viršukalnes, kalnų perėjas bei slėnius buvo nemažai progų. Dolomitinėmis Alpėmis jos pavadintos dėl rusvai gelsvos uolienos ir joje esančio mineralo dolomito, kuris šiems kalnams suteikia savotiškas spalvas ir formas. Italai šį kraštą atsikovojo per Pirmąjį pasaulinį karą – kalnuose vyko aršūs mūšiai tarp italų ir austrų. Dabar Alpės garsėja kaip vyno, sūrių, turizmo ir žiemos sporto vieta. Ši kalninė Italijos dalis yra kone atskira šalis šalyje: skiriasi ne tik kraštovaizdis, bet ir žmonių papročiai, gyvenimo būdas, kalba, netgi pragyvenimo lygis – infrastruktūrai gaunamos keliskart didesnes lėšos nei likusioje šalies dalyje. Trentino regionas išsiskiria dar ir tuo, jog visi miestų, kaimų, gatvių pavadinimai, netgi traukinių tvarkaraščiai rašomi dviem – vokiečių ir italų kalbomis. Mat, čia po karo liko gyventi daug sąjungininkų vokiečių, kurie pristatė viešbučių, alubarių ir išplėtojo turizmo verslą. Šiais laikais daug jų tėvynainių turistų užplūsta šį kraštą, ieškodami kalnuose gryno oro, poilsio ir pramogų, ypač juos traukia nedidelės paslaugų kainos. Vasarą čia lankosi mėgėjai vaikščioti kalnų takais, lipti į viršukalnes stačiais maršrutais įrengtomis trasomis bei landžioti po urvus ir nuo karo likusius gynybinius tunelius bei pastatus. Čia gyvenantys tikrieji italai prižiūri priekalnėse vynuogių, kivi, obelų plantacijas, gamina vyną, o kalnų slėniuose verčiasi gyvulininkyste, miškininkyste. Miesteliuose įkurta daug įvairaus dydžio gamyklų, lentpjūvių.
Viešnagės metu visą savaitę pasitaikė visiškai nebūdingi spaliui orai – nė lašelio lietaus, beveik visada saulėta, šilta, pūtė lengvas vėjelis. Italai tvirtino, kad šis spalis buvo šilčiausias per pastaruosius pusšimtį metų, o žiemą sniego storis čia paprastai siekia porą metrų. Tai rodo pakelėse kyšantys 2,5 m kuoliukai, žymintys kelkraštį. Kalnuose civilizacijos radau kur kas daugiau, nei tikėjausi. Kur tik kiek plokštesnis reljefas – įsikūrę kaimai ir miesteliai (3 foto), kuriuose dauguma pastatų yra įvairaus tipo viešbučiai – nuo nakvynės namų iki prabangių apartamentų. Tiesa, bene trys ketvirtadaliai jų buvo uždaryti – šeimininkai ne sezono metu gyvena didmiesčiuose. Beieškodamas gyvenamosios vietos, nemažai pavargau, ypač dėl to, kad anglų kalba šiame regione susišnekėti beveik neįmanoma. Galiausiai pavyko surasti turistų informacinį centrą, kurio darbuotojos puikiai moka anglų kalbą ir greitai surado man gyvenamąją vietą, beje, už labai priimtiną kainą.
Kalnus išraizgę asfaltuoti, geros kokybės keliai, stačiuose šlaituose lyg gyvatės vingiuoja serpantinai. Ten, kur neužteko vietos įsikurti kaimui, veši alpinės pievos, kuriose šalia ūkinių trobesių, skalambindami didžiuliais tradiciniais varpais, ganosi naminiai gyvuliai. Iš jų pieno pagamintų tradicinių sūrių galima įsigyti specialiose parduotuvėse kone kiekviename didesniame miestelyje. Karvių bandos nuo senų laikų vis dar tradiciškai ganomos ir miškuose, tik rudeniop iš kalnų miškų jos genamos žemyn į fermas.
Nuvykęs susitikau su mane stažuotėn kvietusiu vištinių paukščių žinovu Luca Rotelli. Šis radijo telemetrijos metodu dirbantis specialistas gerai ištyrinėjo tetervinų gyvenimą šiaurinėje Italijos Alpių dalyje, o keletą pastarųjų metų paskyrė naujam projektui: tyrinėja kurtinių gyvenseną, buveinių naudojimą, perėjimo sėkmingumą, išgyvenimą, žmonių trikdymo ir miškininkavimo poveikį, bando nustatyti kurtinių mažėjimo priežastis (5 foto).Šiuos ilgalaikius tyrimus finansuoja minėtas nacionalinis parkas. Radijo telemetrijos tyrimai vykdomi nuo 2009 m. Per šį laiką radijo siųstuvais paženklinta 17 kurtinių. Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Vokietijos kurtinių specialistais. Visoje Alpių kalnų masyvo dalyje, priklausančioje Italijai, Austrijai, Šveicarijai bei Vokietijai, pastebimas vištinių (daugiausia tetervinių) šeimos paukščių mažėjimas.
Išmokti dirbti radijo telemetrijos metodu į nacionalinį parką pas Luką atvyksta daug studentų. Per keletą dienų, praleistų kalnuose sekiojant radijo siųstuvais pažymėtus kurtinius, Lucas padėjo įvaldyti šį metodą, supažindino su miškininkavimo specifika, gyvūnija, gyventojų tradicijomis ir papročiais kalnuose.

Miškininkavimas kalnuose

Kalnuotose vietovėse jau šešios dešimtys metų nesodinama miškų – todėl be natūraliai šiame regione augančių eglių, maumedžių, bukų, kur ne kur mažais lopais išplitusių pušų, nedidelių kalnų upių slėniuose želiančių beržų ir alksnių, kitos medžių rūšys įsitvirtinti praktiškai negali. Kalnuose medžių šaknys prisitaikiusios skverbtis į uolų plyšius, rangosi ant stačių akmeninių sienų.
Italų miškininkų nuomone, natūraliai susiformavę medynai atsparesni grybinėms ligoms, vėjavartoms, sniegolaužoms, kenkėjų invazijoms. Auginant medynus, vienintelė sąlyga yra palaikyti tam tikrą medžių skaičių ploto vienete. Brandūs, ligoti ar pažeisti medžiai kirtimui atrenkami iš medžių grupių, panašiai, kaip mūsų atrankiniai kirtimai. Plynieji vykdomi retai ir tik nedidelėmis, kelių dešimčių arų ploto biržėmis. Bioįvairovei padidinti, taip pat ir kurtinių gyvenimo sąlygoms pagerinti, jei kertama šalia kurtinių tuokviečių, biržėse paliekama keletas brandžių medžių. Dažniausiai plyni kirtimai vykdomi likviduojant stichinių nelaimių pasekmes, kurių kartkartėmis pasitaiko. Kirtavietės orientuojamos pietų kryptimi, kad savaiminukai gautų pakankamai šviesos. Kertama rankiniu būdu, mediena ištraukiama iki keliukų lynais, pasitelkiant specialią techniką. Italų miškininkai sakė, kad ištrauktos iki keliuko geriausios kokybės eglės medienos 1 m3 kainuoja apie 300 eurų.
Ketvirtadalis miškų čia yra privatūs, kiek teko matyti – tankūs, išstypę, nes privatininkams ištraukti ir išvežti iš kalnuotų vietovių medieną labai brangiai kainuoja, o dažnai ir neįmanoma – paprasčiausiai nėra kelių. Tiesti kelius stačiuose kalnuose – jiems neprieinama prabanga. Todėl kai kur privatūs miškai priežiūrai yra išretinami, o mediena paliekama supūti kirtavietėse.
Valstybiniai miškai nuo privačių miškų skiriasi kaip diena nuo nakties. Juose serpantinais vingiuojantys keliukai, į kuriuos lengvąja mašina vos įmanoma užkilti pirma pavara, yra nužvyruoti, kas keletą metrų įkasti mediniai vandens nubėgimo loveliai. Medynai netankūs ir ne per reti, stiebiasi tris dešimtis metrų ir daugiau siekiančios storos, mažai nulaibėjusios eglės, maumedžiai.

(tęsinys kitame numeryje)

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 05 11
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai