Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2012 m. rugsėjo 7 d.

Miško genetiniai ištekliai ir ateities miškai

„Mūsų girios“, 2012 / 08

Dr. Asta Baliuckienė
Augalų genų bankas

Doc. dr. Rimvydas Gabrilavičius
LAMMC Miškų institutas

Ateities miškai – šiandieninė problema, nes jų funkcinė paskirtis yra daugiatikslė ir diferencijuota pagal socioekonominių ir aplinkosauginių veiksnių reikšmingumą. Modeliuojant būsimuosius medynus turima galvoje tai, kad ir labai padidinus naujai veisiamų želdinių augimo spartą, šiandieniniai jaunuolynai pasieks brandos amžių tik šio šimtmečio antroje pusėje ar net jo pabaigoje. Todėl svarbu taikyti pažangiausius selekcijos laimėjimus, naudojant turimus genetinius išteklius ir siekiant išsaugoti jų genetinę įvairovę.
Miškininkystėje iki pastarųjų dešimtmečių didžioji dalis pradinės medžiagos miško medžių selekcijoje buvo (ir yra) gamtinės populiacijos ir paskiri genotipai, tinkami genetiniam pagerinimui. Netgi viena rūšis turi didelę požymių ir savybių įvairovę. Bet kurioje miško fitocenozėje bemaž nerasime dviejų identiškų vienos rūšies individų, išskyrus tuos atvejus, kai jie yra vegetatyvinės kilmės. Netgi grynuose medynuose galima atrinkti greitai ir lėtai augančius individus, atsparius ir neatsparius ligoms ir kenkėjams, ryškiai besiskiriančius ekologinėmis savybėmis, plastiškumu kintančios aplinkos sąlygoms ir pan. Šis dosnus gamtos įvairovės aruodas yra gamtinės populiacijos, kurios dėl įvairių priežasčių nuskurdinamos. Kuo greičiau kryptingai panaudosime turimas vertybes, tuo bus įvairesni, produktyvesni, geresnės kokybės ateities miškai.
Būdingos individui genetinės savybės susiformuoja apvaisinimo metu, o fenotipinių požymių išraiška priklauso nuo genotipo reakcijos normos į supančios aplinkos veiksnius. Selekcija gali padėti iš esmės padidinti ūkinių miškų produktyvumą ir kokybę – tai duotų nemažą ekonominę naudą. Medienos poreikis pasaulyje didėja, o dėl sparčios miestų plėtros bei saugotinų teritorijų plotų didėjimo ūkinių miškų plotai mažėja. Selekcija – viena iš esminių šios problemos sprendimo būdų, kuris leistų gauti daugiau ir kokybiškesnės medienos iš ploto vieneto.
Lietuva turtinga natūraliomis augalų rūšimis ir sukurtomis augalų veislėmis. Vien laukinių natūraliai augančių rūšių priskaičiuojama beveik 1800, o kultūrinių žemės ūkio veislių 254, soduose auginama 48 rūšys 2200 veislių ir formų, daržo augalų – 42 rūšys ir 1100 veislių ir formų. Tai didžiulis nacionalinis turtas, kurį išsaugoti ateities kartoms visų mūsų pareiga. Lietuvoje augo ir per ją ėjo europinio kukmedžio (Taxus bacata) šiaurinė arealo riba. Dabar jis Lietuvoje natūraliai neauga. Lietuvoje augo šiaurinė avietė (Rubus arcticus) ir Lobelio čemerys (Veratrum lobelianus). Iš viso išnykusių yra 13 augalų rūšių. Sūduvoje augo europinis maumedis (Larix decidua). Dabar eina paprastosios gebenės (Hedera helix), paprastojo skroblo (Carpinus betulus), kampuotojo česnako (Allium angulosum), kalninės arnikos (Arnica montana) ir kitų augalų arealų šiaurinės ribos. Smarkiai nyksta guobinių medžių rūšys, o pastaruoju metu – ir uosynai. Yra išlikę ledynmečių reliktų, tokių kaip beržas keružis (Betula nana), raudonasis garbenis (Cephalanthera rubijs), miškinė dirsė (Bromus benekeni) ir kt. Visų augalų išsaugoti dėl įvairių priežasčių neįmanoma. Tačiau jų genetinius išteklius, kaip faktiškai ir potencialiai naudingus augalus, būtina saugoti. Tai natūralios bei kultūrinės augalų populiacijos ar jų dalys. Juos praradus būtų didžiulė žala mūsų gamtai.
Vertingiausi augalai pagal nustatytus kriterijus atrenkami ir priskiriami augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams, kurių apsaugą reglamentuoja Lietuvos augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymas (priimtas 2001 m.) ir jį papildantys teisės aktai.
Augalų genetiniai ištekliai suskirstyti į 5 grupes: žemės ūkio (lauko augalų), miškų, žemės ūkio (sodo ir daržo augalų), dekoratyvinių ir vaistinių – aromatinių. Bendras vadovavimas augalų genetiniams ištekliams kaupti ir saugoti pavestas Aplinkos ministerijai. Prie jos įkurta Nuolatinė augalų nacionalinių genetinių išteklių komisija, kuri inicijuoja ir organizuoja augalų genetinių išteklių tyrimo, kaupimo ir išsaugojimo strategiją bei programų rengimą, siūlo Aplinkos ministerijai atrinktiems augalams suteikti nacionalinių genetinių išteklių statusą.
1997 m. gavus finansinę paramą iš Šiaurės šalių genų banko, Nacionaliniame augalų genetinių išteklių koordinaciniame centre, Lietuvos žemdirbystės institute buvo įkurta ilgalaikė sėklų saugykla. LR Vyriausybės 2003 04 24 nutarimu Nr. 515 nuo 2004 01 01 įsteigtas Augalų genų bankas ir sudaryti augalų nacionalinių genetinių išteklių koordinaciniai centrai pagal augalų grupes. Augalų genų bankas, kaip valstybinė institucija, koordinuoja genetinių išteklių tyrimo darbus ir saugo augalų genetinę medžiagą, organizuoja ir derina augalų grupių koordinacinių centrų darbą, saugant genetinius išteklius in situ (atsiradimo vietose) ir ex situ (perkeltoje aplinkoje).

Miško genetinių objektų apžiūra Anykščiuose
Augalų geno banko darbuotojai šiemet birželio 5-ąją aplankė LAMMC Miškų institutą – Miškų nacionalinių genetinių išteklių koordinacinį centrą, pasirenkant in situ ir ex situ objektus Anykščių miškų urėdijoje. Dalyvavo Augalų genų banko direktorius dr. Bronislovas Gelvonauskis, jo pavaduotoja Aušra Bivilienė, vyr. specialistai Raimondas Baltrėnas, Laima Šveistytė, miško genetinių išteklių koordinatorė dr. Asta Baliuckienė, LAMMC Miškų instituto Miško genetikos ir selekcijos skyriaus vedėjas dr. Virgilijus Baliuckas, šio skyriaus konsultantas doc. dr. Rimvydas Gabrilavičius.
Aplankytus genetinius objektus apibūdino Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis, vyriausiasis miškininkas Kęstutis Bilbokas, Mikierių girininkijoje – girininkas Laimis Trumpickas, Troškūnų girininkijoje – girininkas Audrius Kusta. Pavarių medelyno veiklą pristatė jo vedėjas Ričardas Juozapavičius.
Anykščių miškų urėdija pasirinkta neatsitiktinai. Genetinių išteklių išsaugojimui ir produktyvių miškų veisimui urėdijoje išskirta daug vertingų in situ genetinių objektų: pušies (33 ha) ir eglės (4,3 ha) genetiniai draustiniai, 4 pušies (21,5 ha), 6 eglės (16 ha), 1 ąžuolo (18,2 ha), 2 juodalksnio (7,4 ha), 1 beržo (2,5 ha) ir 1 liepos (0,5 ha) sėkliniai medynai, atrinkti 79 rinktiniai (pliusiniai) medžiai (6 pušies, 15 eglės, 15 drebulės, 8 juodalksnio, 12 liepos ir 23 vinkšnos). Urėdijoje įveistos net 7 skirtingų medžių rūšių miško sėklinės plantacijos (ex situ genetinių išteklių objektai) – pušies (6,1 ha), eglės (5 ha), juodalksnio (3 ha), liepos (2,5 ha), vinkšnos (2,6 ha), miškinės kriaušės (0,9 ha), ir miškinės obels (0,7 ha).
Urėdijos vadovybei ir LAMMC miškų instituto mokslininkams bendradarbiaujant sudaryta miško sėklininkystės bazės kūrimo programa. Ją kuriant, turėta omenyje tai, kad Anykščių miškų urėdijos miškai yra aukštos selekcinės vertės ir didesnę jų dalį galima apželdinti, taikant paramos priemones savaiminiam žėlimui. Anykščių miškų urėdijoje tam skiriamas didelis dėmesys, kyla perspektyvūs savaiminės kilmės jaunuolynai.
Anykščių miškų urėdijos miškuose yra unikalių ir vertingų autochtoninių medynų. Tai vinkšnos, drebulės ir beržo medynai bei pietinės dalies Šimonių girios pušynai. Produktyvūs mišrūs Troškūnų – Dabužių miškai, o taip pat garsus Anykščių šilelis ir Šventosios slėnio miškai. Vietinė augalija prisitaikiusi prie esamų gamtinių sąlygų, todėl populiacijų ar individų palikuonių atkėlimas iš kitų regionų gali būti rizikingas. Dėl to miškų reprodukcija daugiausia turi remtis vietiniu genofondu.
Anykščių krašto reljefas kalvotas, išraižytas stačiašlaičių griovų ir vasarą išdžiūstančių upelių. Rajono vakaruose yra Nevėžio žemumos, o kitose geografinėse kryptyse vyrauja aukštaičių plynaukštė su Viešintų kalnagūbrio pietine dalimi. Vyrauja velėniniai jauriniai glėjiški silpnai įmirkę, labiausiai paplitę vakarinėje rajono dalyje – moreninėse lygumose, dirvožemiai. Moreniniuose gūbriuose yra smėlių: Šimonių girioje, Šventosios slėnyje ir piečiau Anykščių.
Aukštesnio reljefo dalyje (Utenos – Kupiškio link) būna šalčiausi rudenys ir žiemos, gerokai vėluoja pavasario pradžia. Oro temperatūros absoliutus minimumas čia žemiausias (vidutiniškai –23ºC), o rytinėje dalyje net žemiau –30ºC (–40ºC). Šaltomis žiemomis nušąla sodai.
Pagal Lietuvos biogeografinį rajonavimą Anykščių miškų urėdijos miškai išsidėstę Rytų Baltijos provincijos Borealinės juostos Rytų aukštaičių plynaukštės – Šventosios paslėnio rajonuose. Tai Šventosios aukštupio zona, išraižyta mažesnėmis upėmis ir upeliais: Virinta, Anykšta, Jara, Pelyša ir kt. Aplinkosauginiai prioritetai susiję su vandens išteklių ir biologinės įvairovės apsauga. Todėl bemaž visus miškus galima priskirti vandens ir kraštovaizdžio apsauginiams.
Urėdijos miškai priklauso 2A miško gamtinio regiono rytinei daliai, kuri išsiskiria šaltesnėmis ir gilesnėmis sniego dangos žiemomis, vėsesnėmis vasaromis, didesniu kontinentalumu, trumpesniu laikotarpiu be šalnų.
Klimatinėms sąlygoms būdinga žemesnė metinė vidutinė oro temperatūra (–0,2ºC), sausio – (0,5ºC), liepos – (1,1ºC) žemesnė už Lietuvos temperatūros vidurkį. Be to, Anykščių rajono teritorijoje dažnos pavasarinės vėlyvosios (gegužės 15 d.) ir rudens ankstyvosios (spalio 5 d.) šalnos, ypač aukštesnio reljefo rajonuose. Todėl ankstyvosios fenologinės medžių formos apšąla (eglė, ąžuolas, uosis), o tai turi įtakos daugiaviršūniškumui susidaryti. Čia perspektyvesnės vėlyvosios formos. Vertinant kovo, balandžio ir gegužės mėnesių maksimalių ir minimalių temperatūrų skirtumus pastebima, kad jie didesni Anykščių rajone negu Panevėžio ir Ukmergės. Dirbtinai veisiant mišku, reikėtų parinkti medžių kilmes, tolerantiškas minėtiems negatyviems veiksniams.
Augalų genų banko ir Miškų instituto darbuotojai apžiūrėjo miškinės kriaušės sėklinę plantaciją. Miškinė kriaušė – reta ir nykstanti medžių rūšis Lietuvoje. Todėl jos išsaugojimas ir panaudojimas miško bioįvairovei ir talpumui bei miško pakraščių formavimui labai aktualus. 2006 m. pavasarį Anykščių miškų urėdijos Pavarių girininkijoje įveista pirmoji Lietuvoje 0,9 ha miškinės kriaušės sėklinė plantacija, susidedanti iš 71 klono. Jai įveisti miškinės kriaušės medeliai buvo sodinti 1,3-1,5 m aukščio, išdėstyti eilėse kas 5 m, o tarp eilių – kas 6 metrai. Iš viso pasodinta 194 medeliai. Motinmedžius įskiepiams atrinko Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto darbuotojas dr. P. Petryla Marijampolės ir Nemuno paslėnio miškuose iki Šilutės. Plantacija įveista pagal Miškų instituto rekomendacijas.
Buvo apžiūrėta ir miškinės obels sėklinė plantacija (0,7 ha), įveista Pavarių girininkijoje šalia miškinės kriaušės sėklinės plantacijos. Miškinė obelis gyvūnų gausinimo aspektu turi didelės reikšmės miško talpumui didinti ir fitocenotiniams veiksniams miške gerinti bei bioįvairovei gausinti. Dar tarpukaryje Miškų departamentas direktyva patarė girininkams globoti miško obelaites ir kriaušaites. Kolekcinei miškinės obels sėklinei plantacijai sudaryti Lietuvos miškų institutas įskiepius atrinko Raseinių, Radviliškio ir Anykščių miškų urėdijose, o Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas atliko 47 miškinės obels klonų skiepijimus. Įsigyti skiepeliai 2+1,5 metų amžiaus buvo pasodinti medelyne, o po vienerių metų perkelti į sėklinę plantaciją.
Urėdijos darbuotojai supažindino su modernizuotu Pavarių medelynu ir jame auginamu medžių asortimentu.
Mikierių girininkijoje aplankyti pušies genetinis draustinis ir pušies sėklinis medynas bei juose esantys rinktiniai medžiai.
Su dideliu susidomėjimu buvo apžiūrėtas Anykščių miškų urėdijoje Šimonių girios pietiniame pakraštyje 2005 m. įkurtas Mikierių laukinių gyvūnų aptvaras, kuriame ganosi danieliai, muflonai, dėmėtieji elniai ir šernai.
Buvo palankiai įvertinti Anykščių miškų urėdijoje esantys ir gerai tvarkomi bei prižiūrimi genetiniai objektai, savaiminio žėlimo puoselėjimas, pažangus urėdijos darbuotojų požiūris į genetinių išteklių išsaugojimą, sėklinės bazės kūrimą ir produktyvių bei tvarių ateities miškų veisimą.
LAMMC Miškų instituto ir Augalų genų banko darbuotojams Anykščių miškų urėdijoje selekciniai objektai paliko įspūdį kaip Aukštaitijoje įsitvirtinanti regioninė miško selekcijos ir sėklininkystės bazė.
Pasitarimo dalyviai Troškūnų girininkijoje aplankė unikalią vinkšnos ir juodalksnio sėklines plantacijas, miško muziejų, pažintinį taką, girininkijos dendrariumą.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 09 07
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai