Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2012 m. spalio 17 d.

Kur miško vertė?

Žurnalas „Miškai“, 2012m. spalis
Eugenijus Drobelis

Paskambino susinervinęs bičiulis urėdas, kuris piktinosi ornitologais, kaltinančiais miškininkus, esą šie baigia pražudyti biologinę įvairovę. Kaipgi taip, gautos nemažos Europos Sąjungos lėšos nenaudojamoms žemėms apželdinti, todėl susidaro puikios sąlygos mišką įveisti tarpumiškiuose, apleistuose pamiškiuose ar paupiuose. Urėdas rėmėsi istorija primindamas, kad lietuviui miškas visada buvo didelė vertybė ir atrama. Tad kodėl dabar tokie nepagrįsti kaltinimai?

Pietrytinėje Lietuvoje itin daugėja miškų

Nesunku pastebėti, kad didžiausi plotai apželdinami miškingose vietovėse, kur nuolat mažėja gyventojų tankumas, kur nederlinga žemė. Ypač tai juntama pietrytinėje Lietuvos dalyje, kur tęsiasi paskutinio ledynmečio suformuota smėlynų juosta, plyti Ažvinčių, Labanoro, Lavoriškių, Rudninkų ar Dainavos girios. Apleistų sklypelių, didesnių aikščių, laukų ir kitų erdvių „užkamšymas“ mišku tokiose teritorijose išties gali būti pražūtingas daugeliui atviras vietoves apgyvendinusių gyvūnų ir augalų.
Skaudžios užžėlimo pasėkmės
Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas irgi patenka į miškingąją zoną, todėl mes, gamtininkai, čia ypač skausmingai jaučiame teritorijos visuotinio užaugimo mišku pasekmes. Pietų Lietuvoje grėsmingai mažėja gyventojų skaičius, kaimai sensta ir tuštėja, nyksta tradicinis smulkusis ūkis. Savaiminiais medžiais bei krūmais apauga apleisti ariamos žemės lopinėliai, palei upes nusitęsusios ganyklos bei šienaujamos pievos ir miškas tankia siena stoja prie namų laiptų. Tiktai kai kuriems miškininkams gali atrodyti, kad be jų darbo Lietuvoje nebūtų miškų. Nenuginčijama tai, kad mūsų kraštas patenka į taigos zoną, tad bet kuri vietovė, palikta likimo valiai, anksčiau ar vėliau savaime apaugtų mišku. Mes stebime akivaizdžius pokyčius, kurie vyksta ties Merkio, Ūlos, Grūdos ir kitomis upėmis, kai atviros ganyklų ir šienaujamų pievų erdvės išnyksta ten užaugusių medžių lapijoje. Daugelio įsaulyje augančių augalų, šviesą mėgstančių vabzdžių, atvirai gyvenančių roplių, paukščių ar žinduolių buveinės nyksta, kartu nuskurdindamos viso krašto biologinę įvairovę. Niūriai juokaujame, kad greitai Dainavos giria virs taiga, kurioje vaikščios vien dešimt briedžių ir viena meška.

Stengiamasi atkurti kraštovaizdį

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija atlieka daug darbų, kurie susiję su atvirų kraštovaizdžių atkūrimu, retų rūšių gyvūnų bei augalų išsaugojimu. Šimtmečiais ties Katros upe buvo šienaujama ir ganoma, tačiau ilgainiui kaimiečiai apleido savo darbus ir vietovė bemat apaugo mišku. Remiantis Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo planu, siekiant išsaugoti sparčiai mišku apaugančias pievas, atviras tarpinio tipo pelkes ir žemapelkes, dabar ties Katros upe nuolat kertamos medžių ir krūmų atžalos bei šienaujama 25 ha plote. Pakatrių pievos ypač svarbios griežlių ir globaliai nykstančių stulgių gyvavimui. Stengiantis išsaugoti bent nedidelius atvirų žemyninių kopų fragmentus su būdinga augmenija bei gyvūnija, rezervato šiauriniame pakraštyje nuolat šalinami krūmai ir medeliai 14 ha plote. 2005–2006 m. vykdant projektą „Bešeimininkių pastatų saugomose teritorijose demontavimas, pažeistų teritorijų rekultivavimas bei objektų atkūrimas“ ir siekiant atkurti Europos mastu svarbias tetervinų populiacijai išsaugoti reikalingas buveines, Musteikos girininkijoje buvusio karinio poligono teritorijoje 35 ha plote buvo pašalinti krūmai ir savaiminiai medeliai. Siekiant sumažinti įsivyravusius senų viržynų plotus ir sustabdyti sumedėjusios augmenijos plitimą, 2011 m. buvusio poligono teritorijoje kaip gamtotvarkos priemonė buvo sukeltas kontroliuojamas gaisras. Vėlai rudenį nudeginta apie 10 ha tankių viržynų. Jau pirmais metais stebėti teigiami augalų rūšių pokyčiai, visame tvarkomame plote įsikūrė tuoktavietę lankantys tetervinai. Vykdant tą patį projektą ir siekiant Skroblaus aukštupyje atkurti pelkinių slėnių buveines, kurios svarbios Europos Sąjungoje saugomų rūšių ir buveinių apsaugai, 200 ha teritorijoje kirsti savaiminiai kūmai bei medeliai, atskirose vietose šienautos viksvų ir varpinių augalų bendrijos. Remiantis Stėgalių gamtinio komplekso gamtotvarkos planu, 2012 m. 44 ha plote buvo atkurti mišku užaugantys apleisti arimai, pievos ir ganyklos. Atviros laukymės taps griežlių, putpelių buveinėmis, elninių žvėrių, plėšriųjų paukščių, gervių, juodųjų gandrų mitybos vietomis. Ketinama suformuoti 6,2 ha ploto kadagyną. Taip pat planuojama atkurti Stėgalių ežerėlio hidrologinį režimą, iškasti nedidelius tvenkinius siekiant išsaugoti varliagyvius ir kitus vandens gyvūnus.

Reikalauja daug pastangų ir darbo

Blogėjant demografinei padėčiai, išsaugant biologinę įvairovę lemiamą reikšmę įgyja gamtotvarkos priemonių taikymas. Tai nuolatinių pastangų, didelių darbo sąnaudų ir lėšų reikalaujantis darbas, tačiau kito pasirinkimo tiesiog nėra. Manytume, kad netikslinga nacionalinio parko miškuose atsisakyti plynų miško kirtimų. Tokiais kirtimais reikėtų kirsti nedidelius miško sklypus, bent 10 % tokių kirtaviečių paliekant savaiminiam atžėlimui. Taip kirtavietės lėčiau užaugtų mišku, atsirastų plynės ir aikštės, susidarytų geresnės sąlygos biologinei įvairovei. Pagrįsta reikalauti, kad miškininkų darbai apimtų ne vien miško atkūrimą, bet ir įvairių gamtos turtų puoselėjimą. Siekis kuo daugiau išauginti medienos mažiausiomis sąnaudomis ir trumpiausiu laiku nėra svarbiausias nacionalinio parko prioritetas. Kraštovaizdžio ir buveinių įvairovė, gyvūnijos bei augalijos gausa, išsaugotas kultūros paveldas, deramos sąlygos poilsiui ir turizmui – tai Dzūkijos nacionalinio parko vertė.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 10 17
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai