Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2013 m. vasario 4 d.

Seniausioji miškų valdymo grandis – girininkai

Gintautas KNIUKŠTA

370 metų – tiek laiko praėjo nuo to meto, kai Lietuvoje įkurtos pirmosios girininkijos. Tad neatsitiktinis ir žurnalo pašnekovas – buvęs Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas Rimantas KVIKLYS, pajūrio miškams paskyręs pusę šimtmečio. Nors šiandien į mūsų miškus ir jų sistemą jis žiūri iš šiokio tokio atstumo, savo mintimis ir esybe nuo miško nėra atitolęs, iki šiol miške jis gyvena ir tiesiogine prasme.
Šiemet sukanka 584 metai, kai Beringerio rašte pirmą kartą paminėti kryžiuočių žemėse dirbę girininkai. Lietuvoje pirmosios girininkijos įkurtos prieš 370 metų.
Nuo pat įsikūrimo girininkijos buvo administracinis-ekonominis vienetas. Jos rinko duokles, prižiūrėjo bartininkų tarnybas, sekė, kad pagal įstatymus gyventojai naudotųsi „įėjimo“ į miškus teise, kad niekas savavališkai neruoštų potašo, pelenų, deguto ir t. t. Privačių miškų savininkai samdė miškams saugoti pareigūnus, dažniausiai sargus, vėliau vadinamus eiguliais.
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 1567 m. išleistame Girininkų įstatyme nustatytos tokios girininkų pareigos: „apjoti girios ribas, apžiūrėti ir surinkti žinias, kontroliuoti, prižiūrėti, kad nebūtų daroma žalos žvėrims, drevėms, medžiams“. Buvo nustatyta ir stačių medžių, sausuolių bei virtėlių atleidimo ir kitų miško gėrybių rinkimo tvarka.
Šventosios girininkija, nusidriekusi palei pajūrio zoną ir besiribojanti iš vienos pusės su Latvija, iš kitos – su Palangos girininkija, apima 3 tūkst. ha plotą. Beveik pusė girininkijos valstybinių miškų yra skirta rekreacijai. Šventosios girininkijos prioritetinė kryptis – rekreacija. Labiausiai žmonių lankomose vietose miškininkai įrengia poilsines, suolus, pasirūpina įvairiomis atrakcijomis.
Pajūrio pušys yra tik vizitinė Šventosios girininkijos kortelė – nuo lankomų vietų, pagrindinių kelių labiau nutolusiuose drėgnuose miškuose karaliauja eglės.
Per Šventosios miškus buvo nutiesta geležinkelio linija, kuria prieš II pasaulinį karą kroviniai buvo gabenami į Šventosios uostą. Čia driekėsi ir traukinių, vadinamų siaurukais, bėgiai. Dabar jų vietose – keliai.
Ir dabar girininkijos neprarado savo reikšmės – kaip buvo, taip ir liko valstybinių miškų valdymo struktūros pamatu.
Ar visi mes suvokiame, kas iš tiesų yra girininkas?.. Pakalbinkime Rimantą Kviklį, prieš keletą metų pasitraukusį iš Šventosios girininkijos girininko pareigų, nuostabų žmogų, kurio tėvas buvo tarpukario Seimo narys.
Vienas seniausių ir didžiausią patirtį sukaupęs Šventosios girininkas Rimantas Kviklys sako, kad girininkas yra jaunesnysis karininkas. Karininkas, kuriuo gali pasikliauti visi. Urėdai yra aukštesnysis ešelonas – pirmas karininko laipsnis.
„Aš išdirbau penkiasdešimt metų vienoje vietoje.Būsiu labai nepopuliarus, tačiau pasakysiu, kad pajūriui pats geriausias laikas buvo tarybiniai metai. Aš esu 1941 metų tremtinys, su buvusia santvarka sąskaitos – didelės, tačiau tai yra kas kita“, – „Verslui ir politikai“ sakė Rimantas Kviklys.
,,Tačiau to, kas vyko dabar, nebūčiau susapnavęs nė juodame sapne – tas draskymasis ir dalinimasis... Atkūrus nepriklausomybę, nuo miesto ribos miško apželdinimui nebuvo duota nė vieno hektaro. Žodžiu, reikėjo ginti savo pozicijas. Tai ne senio bambėjimas, tačiau taip buvo. Ką pavyko apginti, tą ir turime. Dabar padėtis normalėja, tačiau anksčiau kas buvo – neduok Dieve. Kai sudarai sąlygas poilsiui, žmonės miškininkams dar ir ačiū pasako“,– kalbėjo R. Kviklys, kurio rūpesčiu Šventosios girininkijos miškuose buvo įrengtos malonios atokvėpio vietos, atrakcijos vaikams ir suaugusiesiems, parengti maršrutai vaizdingomis vietomis. Bene populiariausi maršrutai nusidriekė Šventosios miškais: „Takas dideliems ir mažiems“, „Miško takas“, „Ežio takas“ ir „Ežiuko takelis“.
Miškininkų rūpesčiu Monciškėse buvo įrengtas paraplegikų serpantininis takas – vienintelis paplūdimys visose Baltijos šalyse, kuris pritaikytas žmonėms, sėdintiems vežimėliuose – kad ir jie galbūt pirmą kartą gyvenime galėtų pasidžiaugti auksiniu smėliu ir jūros bangomis.
,,Stovyklą paraplegikams įkūrėme ,,partizanišku“ būdu. Per savaitgalį buldozeris išstūmė taką, o kopas apipynėme žabais, šakomis. Darbai vyko greitai, nes tą vietą jau buvo nusižiūrėję vadinamieji ,,naujieji lietuviai“, – prisimena miškininkas.
Buvęs Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas Rimantas Kviklys mano, jog dabar privatizuoti valstybinius miškus nepasiseks taip lengvai, kaip anksčiau pavyko pusvelčiui perimti kitą tautos turtą.
Jis prisiminė, kaip prieš keletą metų norėta išdalinti nemažą gabalą valstybinio miško pajūryje. „Buvo padalyti 64 sklypai po 20 arų, patvirtinti detalieji planai ir net pinigai sumokėti. Tačiau pakėlėme triukšmą, mus palaikė žalieji, žiniasklaida, ir ši avantiūra žlugo“, – sakė Rimantas Kviklys.

Kokius plotus apima Šventosios girininkija?
Daugiau kaip 2600 ha. Plotas yra nemenkas. 1913 metais grafas Tiškevičius padovanojo Nikolajui II 30000 dešimtinių miško. Tais pačiais metais didysis kunigaikštis Kirilas atvežė girininką Nelidovą. Paskui prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, ir savaime suprantama, kad caro nuosavybė buvo nacionalizuota. Vėliau labai nedaug, dalis miškų buvo padalinta pagal Krupavičiaus reformą – kaip kompensacija už iš dvarininkų paimtas žemes.

O kaip jaučiatės? Ką manote apie Lietuvos ekonomiką?
Kartais galbūt mes per daug pabambame. Siautėja nekompetencija. Tai yra labai nemalonu. Bet ką gi padarysi, tai, matyt, yra augančios valstybės sunkumai.

Kaip reagavote į pastarųjų metų įvykius, kuriais norėta sužlugdyti miškų valdymo sistemą?
Didžiuosius iniciatorius aš pažįstu kaip nuluptus. .. Stambus kąsnis, kuris priklauso visiems. Kaip gi šitaip? Kodėl visiems, o ne man? Elementaru.
Mes pirmieji pasaulyje suradome būdą, kaip nekilnojamąjį turtą padaryti kilnojamuoju, kuriam ne kartą teko kovoti išsaugant mišką nuo privatizavimo buldozerio. G. Vagnoriaus laikais vienu plunksnos brūkštelėjimu prasidėjo niekuo nepagrįstos miško dalybos. Kol joms pavyko užkirsti kelią, per mažiau negu metus buvo išdalinta beveik 700 ha Šventosios girininkijos miško. O vietiniai žmonės tegavo 9,5 ha miško, nors jis jiems iš tikrųjų priklausė. Šiandien apie tai niekas nenori kalbėti, tačiau visa tai vyko.
Dar kita miškų ,,parceliavimo“ banga į Šventosios pajūrio miškus buvo atsiritusi beveik prieš dešimtmetį, kai pasirengta išdalinti beveik 4 km ilgio ruožą. Verta padėkoti žaliesiems, kurie padėjo išgelbėti šios zonos miškus.

Kaip vertinate atskirų miškininkų norą būti aukštesniems už kitus, pažeminti savo kolegas? Aš labai nusivyliau Albertu Vasiliausku. Taip, kaip savo laiku nusivyliau buvusiu viceministru Algimantu Bruku. Labai blogai, kai asmeninės ambicijos ima viršų.
Nepasakyčiau, kad generalinis urėdas yra medus. Tačiau duok Dieve, kad kas nors kitas taip laikytų žinybos vairą, kaip laiko jis. Tarp mūsų visko būdavo, tačiau su juo galima diskutuoti. Svarbiausia, kad jis nenuklysta nuo pagrindinės, kardinalios krypties. Už tai aš jį labai gerbiu.

Kokius darbus išskirtumėte iš visų savo nuveiktų darbų?
Svarbiausia – kad pavyko suderinti žmogaus ir miško interesus, nes poilsiautojų srautas yra didelis. Kalbant apie Monciškes, tai jei Dievulis yra, šį pliusą man turėtų užskaityti. Į tą plotą labai dairėsi „berniukai“, tačiau tas sklypas atiteko tiems, kam jo labiausiai reikia – neįgaliesiems.
Miškas ir žmogus juk nėra antagonistai, tačiau reikia surasti ryšį, santykius. Tai yra labai paprasta ir elementaru.

Jūs siūlėte įsteigti Girininkų bendrijos veteranų tarybą. Pavyko?
Visa tai yra – mes susiskambiname, vienas kitą pasveikiname, pasitariame. Tačiau aš generaliniam urėdui sakiau – jei bus kokių nors klausimų, visada galite kviesti į pagalbą – kaip visuomenės balsą. Kol kas mes nematome didelio reikalo kišti savo trigrašį, nes tai, kas dabar vyksta mūsų žinyboje, duok Dieve, kad ir toliau taip klostytųsi. Idealu būti negali, tačiau valstybiniuose miškuose dabar tvarka.
Tuo pačiu suprantu, kad dar kai kam nagai niežti, oi, niežti.

Šventosios miškai buvo mėgstami grafo Tiškevičiaus, čia plytėjo medžioklės plotai. Tose vietose tuometinė aukštuomenė medžiodavo šernus, briedžius, stirnas, kitus smulkesnius žvėris. Ypač gausu buvo tetervinų, kurie dabar beveik išnykę. Ką dar galima nuveikti, žvelgiant į ateitį, kad šie miškai dar labiau trauktų poilsiautojus?
Reikia sutvarkyti rekreacinę infrastruktūrą. Visa tai svarbu pateikti neįkyriai, bet kad žmonėms būtų įdomu. Juo labiau – reikia nepamiršti vaikų. Vaikystės įspūdis yra pats stipriausias. Ką mato miesto vaikas – kiemą, pridergtą smėlio dėžę?.. Atvažiavusį į mišką jį pasitinka vienokios ar kitokios išmonės.
Pakartosiu banalią tiesą – reklama yra didelis dalykas. Savaime miškas yra gražus, tačiau jis turi pritraukti žmogų. Taip ypač pasakytina apie pajūrį.

Skaičiau, kad jūs pirmieji pasaulyje suradote būdą, kaip nekilnojamąjį turtą padaryti kilnojamuoju ir išsaugoti mišką nuo privatizavimo. Kaip tai pavyko ir ką turėjote galvoje, taip sakydami?
Čia mūsų vadinamieji proto bokštai išrado. Ar Jūs kur nors pasaulyje dar matėte, kad taip viską įmanoma būtų kilnoti? Žemę, mišką... Tai yra toks absurdas, kad neduok Dieve. Laimė, kad pavyko sustabdyti G. Vagnoriaus pradėtas pajūrio miškų dalybas.
Ir tai, kol sustabdėme, pavyko 400 ha atiduoti. Naujieji savininkai viską ištvatijo, ir dabar galime pažiūrėti, kas liko – šaltekšniai, pavieniai beržiukai. Nebeliko nė savininkų. Kokie tie savininkai?
Mano amžinatilsį senelis buvo savininkas – jis ištisą dieną galėjo vaikščioti po mišką, nerasdavo nė vienos eglaitės, kurią galima buvo nukirsti. Jam visi medžiai buvo brangūs. Yra ir čia keletas tokių savininkų, su jais malonu susitikti, jie kiekvieną medelį apglosto.
O dėl pajūrio – liūdna. Kai tik atkeliavo Europos pinigai, miškininkai iš karto nuo kopų tvirtinimo, nuo visų šių darbų buvo pašalinti. Todėl, kad iš mūsų jokios naudos. Kokį „atkatą“ gali gauti iš valstybinės įmonės? Nors tai buvo paprastas ir primityvus darbas. Kopų priežiūra yra nebaigtinis darbas, tai procesas. Tuos 11 km nuolat prižiūrėjome, ir niekas nesuko galvos. Nuolat patvarkydvome, kur prireikdavo, buvo atsakingas žmogus, kuris stebėdavo.
Seimas praėjusią kadenciją priėmė naują krantų apsaugos įstatymą. Pagal naują redakciją Europos Sąjungos pinigai kopų priežiūrai gali atitekti tik Kuršių Nerijai, o žemyninėje dalyje tuo turi rūpintis savivaldybės.
Smėlio pumpavimui ES lėšas leisti galima, kopų priežiūrai – ne...

Ar girininkai yra vieningi žmonės? Ar pakankamai jie išreiškia savo poziciją, kad girdėtų ne tik vietiniai vadovai, bet ir būtų išgirsta valstybiniu lygmeniu?
Didžioji dalis girininkų yra vieningi. Tarp dvylikos Kristaus apaštalų irgi buvo Judas.
Žmogus atidirbo, atstūmė tas valandas, uždarė duris – ir tarnyba sau, o gyvenimas sau. Girininkui jokiu būdu šitaip neišeina. Jei nematys savo darbo prasmės, jis arba prasigers, arba prasivogs, arba jam ,,nuvažiuos stogas“. Galbūt esu truputį šališkas, tačiau iš esmės yra taip. Ir man visiškai nėra tas pats, kas vyksta ten, kur aš išdirbau tiek metų.

Lietuvos miškai yra didelis gamtos turtas ir ypač gerai prižiūrimi. Kaip Jūs sutikote tą žinią apie pasaulinį įvertinimą?
Labai mielai, nes tai objektyvūs rodikliai: prieaugis, naudojimas, miškingumo didėjimas. Miško buvo daug pritaupyta, o brandos amžiuje jį reikia kirsti.
Žemai reikia nulenkti galvą buvusiam ilgamečiui ministrui Algirdui Matulioniui už tai, ką jis nuveikė. Visada kalbu, kad reikėtų išleisti jo memuarus, kurie iki šiol dūla Miškotvarkos katedros stalčiuose. Man profesorius Vaidotas Antanaitis davė juos perskaityti. Tai doro žmogaus širdies krauju rašyti memuarai.

Anksčiau kalbėjome apie kitus žmones, kurie iškėlė asmenines ambicijas virš valstybės turto ir žmonių, kurie ten dirba. Kodėl, Jūsų nuomone, jie tai darė?
Savo laiku, kai A. Brukas dar buvo viceministras, Miškininkų sąjungos prezidiumo posėdyje aš jam pasakiau, kad juo nusivyliau ir tikrai nenoriu jam paduoti rankos. Žinote, kodėl jis mane nuvylė? Jums neteko skaityti to darbo, kuris buvo padarytas švedų užsakymu? Tas darbas – apie Lietuvos miškų ūkio pertvarką. Pasidomėkite, ir Jums tuomet klausimų jau nebeliks.

Kaip vertinate dabartinę valdymo sistemą?Prieš kiek laiko visus girininkų suvažiavimo dalyvius nustebino buvusio miškų žinybos vadovo Alberto Vasiliausko pasisakymas. Iš suvažiavimo tribūnos jis perskaitė bendrą penkių vadovų, buvusių miškų valdymo sistemos piramidės viršūnėje (A. Vasiliausko, R.Klimo, Imanto Lazdinio, Algirdo Bruko ir Stasio Karazijos), kreipimąsi į aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską. Kreipimesi kviečiama apsvarstyti galimybę reorganizuoti Generalinę miškų urėdiją. Vienu iš keturių variantų siūloma dalį šios institucijos funkcijų perduoti Miškų departamentui, o likusią – Miškotvarkos tarnybai. Taip esą būtų sumažintas biurokratinis miškų žinybos aparatas bent 30 biurokratų.
Miškų valdymo modelis – geras. Yra Miškų departamentas, kuriame turi būti tų protingų, tvirtų žmonių branduoliukas, kuris formuotų nacionalinę miškų politiką. Generalinė miškų urėdija – vykdantysis organas. Čia dirba patyrę, protingi ir iniciatyvūs žmonės. Jie vykdo tai, ką numato nacionalinė miškų politika.

Iš pašnekovo gyvenimo kelio
• Rimantas Antanas Kviklys gimė 1932 metų gegužės 14 dieną Jurbarke. Miškininkas, Kretingos rajono garbės pilietis, Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino medaliu.
• 1941–1947 m. Rimantas Kviklys praleido Sibire (1941 m. jis su mama atsidūrė Altajuje. Su kitais vaikais ten baigė pogrindinę mokyklą, kurioje mokė ir jo mama Antanina Kviklienė). Grįžęs į Lietuvą studijavo Vilniaus miškų technikume, Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų fakultete.
• Nuo 1949 m. – miškų žinyboje. Savo gyvenimą pašventęs Lietuvos miškams, R. A. Kviklys nuo 1959 m. metų puoselėjo Šventosios girininkijos miškus. Per ilgus jo darbo metus girininkijoje pasodinti šimtai hektarų miško želdinių, įrengti originalūs pažintiniai pėsčiųjų takai, žaidimų aikštelės, rekreacinės zonos poilsiautojams, dviračių takas pajūrio miške, landšafto terapijos ir rekreacinės vietos neįgaliesiems. Šventosios miške jo sumanymu įrengtąjį „Taką dideliems ir mažiems“ ir nuolatinę vietą, kur vasaromis koncertuodavo „Ąžuoliuko“ vaikų choras, žinojo visa Lietuva.
• 2001 m. gegužės 31 d. Rimantui Kvikliui už nuopelnus ekologijai ir kultūrai suteiktas Kretingos garbės piliečio vardas.
• 2003 m. jis apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino medaliu, 2004 m. – „Žaliojo angelo“ laureatas, 2006 m. – „Kaimo spindulio“ nominantas, Lietuvos miškininkų sąjungos garbės narys. 2003 m. birželio 5 dieną girininkui Rimantui Kvikliui įteikta Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo premija. Ji skirta už reikšmingus darbus ir ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje.
• 2004–2007 m. buvo Kretingos rajono Tarybos narys, Lietuvos miškininkų sąjungos Girininkų tarybos narys, Lietuvos Krantų mokslinių technologijų asociacijos valdybos narys.
• R. Kviklys garsėja ne tik kaip sumanus ir išradingas girininkas, bet ir plunksną kartais į rankas paima, jo literatūriniai sumanymai dažnai publikuojami rajono spaudoje. R. Kviklys rajono periodinės spaudos skaitytojus kartas nuo karto pradžiugina eseistiniais apmąstymais, miniatiūromis. Jo kūryba įtraukta į knygą ,,Kretingos krašto žodžio meistrai“.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2013 02 04
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai