Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Klausimai
miskasodis
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius
„Natūra 2000“

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2014 m. vasario 18 d.

Miškas vienas, interesai keli

Vytautas Žemaitis
Žurnalas „Miškai“
2014 vasaris

Šalyje yra bemaž ketvirtis milijono privačių miškų savininkų, tačiau tik labai nedaugelis susibūrę į dvi juos vienijančias ir jiems atstovaujančias organizacijas – Lietuvos miško savininkų asociaciją (LMSA) ir Privačių miškų savininkų asociaciją (PMSA). Absoliuti dauguma privačių valdų savininkų konsultuojasi ir jiems iškylančias problemas sprendžia Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriuje ir arčiausiai jų valdų esančiose miškų urėdijose. Jau keletą metų girdėti svarstymai dėl naujos valstybės išlaikomos įstaigos, skirtos privačiam miškų sektoriui. “Miškai” nusprendė pasidomėti ta tema ir pasiaiškinti tų siūlymų esmę.

Laukia Prezidentės veto

Atrodo, kad dėl to raginimo alyvos į ugnį papylė Seimo patvirtintos Miškų įstatymo pataisos, įpareigojančios privačių miškų savininkus nuo kitų metų mokėti 5% mokestį nuo parduotos medienos. Tai pataisai LMSA vadovybė priešinosi kiek įmanydama, bet nieko nepešusi dabar vilėsi sulaukti Prezidentės veto, bet nesulaukė.
Štai tokiame fone privačių miškų savininkai vėl prabilo apie savivaldos būtinybę, kurią labai konkrečiai remtų valstybė.

Nenori būti antrarūšiai

Kad būtina pertvarkyti valstybinio ir privataus miškų ūkių santykius, garsiausiai skamba LMSA balsas. Jos pirmininkas Algis Gaižutis, paklaustas, apie kokį savarankišką darinį jis svajoja ir kodėl miškų savininkų netenkina esama padėtis, kiek susierzinęs atsakė, kad jam svajoti nėra jokio reikalo. Esą už valstybės pinigus seniausiai atlikta profesoriaus Romualdo Deltuvo vadovaujamos specialistų grupės studija, kurioje nurodytos kelios privataus miškų ūkio pertvarkos alternatyvos. Esą tereikia šią studiją pasiskaityti ir visi klausimai atkris.
Vis dėlto žodis po žodžio LMSA pirmininkas atskleidė asociacijos vienijamų privačių miškų savininkų nepasitenkinimo motyvus. Esą prie to veda susirūpinimas viso miško ūkiu. Viena dalis miškų, valstybinė, turi specialistus, visą struktūrą, kuri buvo sukurta visiems miškams. O štai privataus miškų ūkio klausimai organizuotai nesprendžiami. „Jeigu patiems proto neužtenka, tai galima pasižiūrėti į kitas valstybes, kaip ten daroma“, – siūlė LMSA pirmininkas, paminėdamas kaimynus latvius, Skandinavijos šalis, Austriją ar Vokietiją.
Naujas darinys, pasak A. Gaižučio, turėtų daugybę darbo: rūpintis privačių miškų infrastruktūra, ES fondų parama, kurti medienos iš privačių miškų pardavimo ir paslaugų privačių miškų savininkams teikimo sistemą, plėtoti savininkų kooperaciją, jų mokymą, konsultavimą ir t.t.
Esą dabar sutvarkyta taip, kad urėdijos, valdančios valstybės miškus nuosavybės patikėjimo teise ir kartu būdamos pelno siekiančios valstybės įmonės, turi konkrečias užduotis, o privačių miškų savininkams skiria per mažai dėmesio.
Dabar savininkus konsultuoja girininkijų ir urėdijų darbuotojai, Valstybinė miškų tarnyba, Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriaus specialistai. Tačiau A. Gaižutis teigia, jog privačių miškų savininkų konsultavimas ir mokymas yra nepakankamas.
Paklaustas, kaip įsivaizduotų naują darinį ir kiek darbuotojų jame dirbtų,A.Gaižutis atsakė atsargiai: „Pradėti galima nuo vieno dviejų su privačiais miškais dirbančių miškininkų konsultantų savivaldybėse, vienam etatiniam darbuotojui priskiriant 5,5–6 tūkst. privačių miško valdų.“
Jų veiklą koordinuotų organizacinis centras – direkcija ar tarnyba. Tačiau, svarsto LMSA vadovas, gal net ir to nereiktų.
„Gal užtektų pertvarkyti ir sustiprinti esamą Miškų departamento Privačių miškų skyrių ar įsteigti privačių miškų plėtros centrą Valstybinės miškų tarnybos sudėtyje, gal LR žemės ūkio rūmuose ar Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje“, – variantus dėsto LMSA pirmininkas.
Iš kokių lėšų naujas darinys būtų finansuojama, A. Gaižutis kalba dar aptakiau. Esą tai galėtų paaiškėti tik plačiai – visoms suintertesuotoms pusėms - suvokus problemą. Savivaldybių konsultantams ir centriniam aparatui išlaikyti galėtų pasitarnauti ES parama iš 2014–2020 m. kaimo plėtros programos, tikslinio finansavimo ir biudžeto, į kurį dabar moka miškų savininkai.

Girdi vis tą patį

Privačių miškų ūkio valdymo organo kūrimas GMU vyriausiajam patarėjui Andriui Vancevičiui kelia daug abejonių ir dar daugiau klausimų. Esą 20 metų A.Gaižutis kalba tą patį, tačiau nieko naujo nepasako.
„Valstybinių miškų urėdijų galimybės teikti bet kokiam savininkui bet kokią paslaugą yra labai didelės. Mes turime ir technikos, ir žmonių, turime galų gale specialistų. Bet A. Gaižutis visą laiką steigia kažkokį atskirą padalinį. Kodėl jis manęs, kaip miško savininko, kuris turi 2 ha saugomose teritorijose, nepaklausė? Kas suteikė jam teisę kalbėti už 97 proc. neasocijuotų miškininkų?“ – paklaustas, kaip A. Gaižučio nuostatos dėl privataus miškų ūkio pertvarkos atrodo iš GMU pozicijų, atsakė A. Vancevičius.
Jis neslėpė iš žiniasklaidos sužinojęs, kad tose organizacijose dirbtų 77 žmonės, o jiems išlaikyti reikėtų 6 mln. litų. Patarėjas neabejoja, kad tokios pajėgos nieko rimto nenuveiktų.
„Pagalvokite, 2 tūkst. ir dar daugiau žmonių dirba miškų urėdijose, 170 – Valstybinėje miškų tarnyboje, ir šitie, anot A. Gaižučio, nesutvarko, o 77 žmonės susitvarkys? –retoriškai klausė GMU vyriausiasis patarėjas. – Iš tikrųjų niekas nesupranta to jo projekto siekio. Vien kelių milijonų algoms reikės, o įsikūrimui reikėtų pastato, kažkokios technikos. Neįsivaizduoju, kokias jie paslaugas teiks. Iš tikrųjų niekas nesupranta, ką jie darys.“ A. Vancevičiaus balse skepticizmo dėl LMSA pirmininko rodomos iniciatyvos netrūksta.
Jam atrodo, kad A. Gaižutis pernelyg plačiai užsimojęs kalbėti savininkų vardu, kai jo vadovaujama asociacija, vienijanti 6500 narių, nesudaro nė 3 proc. visų miškų savininkų.

Savininkas savininkui nelygu

Štai ką apie A. Gaižučio dėstomus siekius galvoja vilnietis Antanas Diminskas, nuosavybės teise Kelmės rajone valdantis 60 ha miškų.

Ponas Antanas prisipažino buvęs LMSA narys, tačiau dabar sakosi esąs laisvas. Iš šios asociacijos pasitraukęs, nes ji nepateisino lūkesčių.
„Pirmiausia, A. Gaižučio asociacija atstovauja stambiajam kapitalui, kuris suinteresuotas miško kirtimu. O man, nors kirtimas ir ne paskutinėje vietoje, bet ir ne pirmoje. Miškas mane daugiau domina kaip gamtos objektas, kaip jis turi būti tvarkomas, ypač jeigu, kaip į mano, į jį papuola rekreacinė zona. O LMSA mažiausiai tais dalykais rūpinasi“, – dėstė vilnietis.
Apie privačių miškų savininkų savivaldą jis turi tvirtą nuomonę: toks darinys būtinas ir tikrai turėtų ką veikti.
l„Tam savininkui, kuris vidutiniškai turi 3,5 ha, ir tokių miškininkų yra 90 proc., jis labai reikalingas, – seniai įsitikinęs A.Diminskas. – Jų negalima palikti, nes daugiausia ne profesionalai tuos miškelius valdo,o įvairių specialybių žmonės. Jie labiau iš meilės, o ne iš komercinių paskatų miškus atsiėmė. Pirmiausia juos reikia suprasti, jų santykį su mišku palaikyti ir paskui galvoti, kaip tuos miškus padėti tvarkyti. Tokie savininkai turėtų jungtis į asociacijas, bet tokias, kurios būtų suinteresuotos tuo mažuoju miškeliu, o ne miško kirtėju.“
Ponas Antanas nepeikia urėdijų. Jo manymu, urėdijos dabar teikia neblogą pagalbą. Bet, prisipažįsta, kad tai yra ne pati geriausia išeitis, kai reikia vieną kitą savo bėdą išspręsti. A. Diminskas sako, jog pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokios pagalbos reiktų mažajam miškininkui.
Vilnietis svarsto, kad mažiesiems galbūt ne tiek paramos reikia, o suburti, kad tie mažų miškelių klausimai taptų aktualūs kaip nacionalinio turto dalis.
Štai ponui Antanui šiandien aktualu, kaip nustatyti tikrąją miško kainą. Pasirodo, tuo niekas neužsiima. Miškininkai sako, kad tikroji kaina ir yra rinkos kaina. O jis mano, kad turėtų būti ekspertai, kurie vertintų mišką, kaip vertina nekilnojamąjį turtą: „Dabar ekspertas gali tik pasižiūrėti mišką, kuris yra kertamas, ir kiek už medieną galima bus gauti. O kaip įvertinti apskritai, ypač rekreacinio miško vertę – tokių ekspertų nėra.“
A. Diminskas teigia, kad mažiesiems savininkams susivienijus, būtų galima kur kas geriau tvarkytis rinkoje. Jeigu dirbtų žmonės, gerai išmanantys rinką, jie galėtų organizuoti tam tikrose zonose, didesniuose plotuose bendrus darbus ir paruošti pardavimui didesnį kiekį medienos, šakas – biokuro pirkėjams.
„Dabar gauni pačią žemiausią kainą ir niekas tavęs, mažojo, negina prieš pirkėją“, – apgailestauja A. Diminskas.

Visi laukia. Ko?

Praėjusią vasarą aplinkos ministras Valentinas Mazuronis buvo susitikęs su LMSA valdyba. Kokią privačių miškų savinininkų ateitį jis mato dabar?
„Kadangi Lietuvoje turime daugiau kaip 240 tūkst. savininkų, mano nuomone, privačių miškų valdymo struktūra vienokia ar kitokia turi būti, – „Miškams“ kalbėjo aplinkos ministras. – Ta struktūra neabejotinai turi būti kuriama savanoriškumo ir kooperacijos principu. Bet kol kas realių pasiūlymų, kaip tai turėtų atrodyti, kas tai turėtų būti ir kiek tai kainuotų, aš negavau.
Diskutuoti šita tema reikia, bet man atrodo, kad dabar yra šiek tiek skirtingas požiūris. Sako, duokit tam tikrą procentą nuo parduotos medienos pinigų, mes padarysime struktūrą. To nebus. Turi būti struktūra, kažkokia schema. O miškų savininkams ji reikalinga pirmiausia. Nes šiandien jie negali nei biržoje ekonomiškai pardavinėti, nei kitų problemų spręsti. Aš už tai, kad tokia schema atsirastų. Bet kol kas išskyrus tik tai, kad mes (savininkai – red.) norime, tik duokite pinigų, o paskui žiūrėsime, kol kas ne ką daugiau ir girdžiu.“

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2014 02 18
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
Valstybinių miškų vertė

ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai