Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Konkursai į valstybės tarnybą
Konkursai į VĮ miškų urėdijų vadovų pareigas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2016 m. vasario 5 d.

Miškų specialistas: miško verslas sunkus ir mažai pelningas

Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacija, www.GRYNAS.lt , 2016 m. sausio 29 d.

- Pradėkime nuo tokio tiesmuko klausimo. Ar galima teigti, kad privatus miškų ūkis jau išsikovojo savo vietą po saule, yra rimta miškų ūkio sudedamoji dalis, be kurios nebūtų įmanoma įsivaizduoti bendro miškų vaizdo?

- Požiūris arba vertinimas gali būti įvairialypis. Jei žiūrėtume iš miško išteklių pusės, privatūs miško savininkai valdo vis didesnę ir didesnę dalį, o tai reiškia, kad valdomi yra vis didesni ištekliai, o tai sąlygoja vis didesnį pagamintos medienos kiekį, patiekiamą rinkai. Kadangi iš aštuonių milijonų kubinių metrų medienos, kertamos kasmet pas mus, privatūs miškai tiekia apie 3,5 milijono kubinių metrų, tai ir vaidmuo medienos išteklių valdyme jau dabar yra neabejotinai svarbus. Tai yra akivaizdu ir to fakto ignoruoti negalima jokiu būdu.

Kitas dalykas, kad anksčiau privataus miškų ūkio įvaizdis buvo negatyvus. Dabar jau aiškiai matome ir teigiamų dalykų: solidesnis, pritraukiantis daugiau rimtų žmonių, labiau matomas viešojoje erdvėje. Žinoma, tai gal nuopelnai ne pačių pavienių miško savininkų, o labiau jų interesams ar miško ūkio įmones atstovaujančių organizacijų kryptingo darbo vaisiai, bet tendencija, iš šalies stebint, yra gerėjanti. Ir valdžios institucijos vis labiau pradeda vertinti privačius miško savininkus ir net kartais pačios pradeda ieškoti kontaktų su privačių miškų sektoriumi.

- Kalbant apie išteklius, tai praėjusių ir užpraėjusių metų patirtis parodė, kad nukritusios medienos kainos ir įvestas diskriminacinis, kaip paaiškėjo, miško savininkų atžvilgiu mokestis kaip niekada pademonstravo, kad privatus miškų ūkis, skirtingai nei valstybinis, veikia rinkos sąlygomis ir yra lankstus. Turiu galvoje trečdaliu sumažėjusias kirtimo apimtis.

- Mano įsivaizdavimu, privatus miškų ūkis susideda iš dviejų skirtingų dalių: miško turėtojai (daugiausiai smulkūs savininkai) ir miško įmonės ar stambesni miško savininkai, kuriems darbas miške yra kasdienis užsiėmimas ir verslas. Vadinamieji miško turėtojai turi nedaug hektarų miško, jį gavo žemės grąžinimo proceso metu, neūkininkauja jame ir į miško valdą nuvažiuoja retai, kas keli metai, pažiūrėti, ar kas svarbaus tenai nevyksta. O va kita dalis, dirba savo miškuose, teikia paslaugas kitiems miško savininkams, t.y. rimtai žiūri į reikalą. Nemanau, kad būtų išmintinga šias dvi grupes tapatinti. Kita vertus, po miškų grąžinimo proceso ar privatizacijos smulkūs miško savininkai atsidūrė visiškai nepavydėtinoje situacijoje – „beginkliai“, neturintys pakankamai žinių ar technologijų.

- Bet su didelėmis atsakomybėmis?

- Taip, su didelėmis atsakomybėmis. Prieš visuomenę. Ir taip gavosi, kad pagalba miško savininkams buvo tokia baudžiamoji. Nesnaudė ir verslas, kuris naudojosi palankia proga iš įbaugintų miško savininkų pigiai supirkti miško sklypus. Net ir mūsuose miško savininkų savivaldos organizacijos, būsiu atviras, susikūrė ne visai taip, kaip Vakaruose – ne „iš apačios”, o „iš viršaus“. Juk ten prieš šimtą metų praėjo burtis miško turėtojai bendroms problemoms spręsti, kad galėtų deleguoti atlikti miško darbus specialistams, kitaip tariant, toks miško savininkų susivienijimas ten žiūri, kad miško savininkui būtų kuo geriau gyventi.
Reikia atminti, kad koją pakišo ir sovietiniai kolūkiai, nuo kurių žmonėms bloga darėsi ir dar ilgai darysis, nes tokios patirties nebenori pakartoti, todėl drįsčiau prognozuoti, kad Lietuvoje miško savininkai dar ilgai nebus susivieniję. Tai yra problema, kuri kol kas nėra išspręsta ir nežinia, kaip galima būtų lengvai išspręsti.

- Miško savininkai Lietuvoje yra individualistai, gal todėl tokia ir pradžia?

- Taip, pastebimas labai didelis neaktyvumas tarp miško savininkų. Rodos, tiek daug bendrų problemų galima būtų kartu spręsti – ir medienos realizacija, miško kelių tvarkymas, įvairių paslaugų teikimas. Ne, nenori kooperuotis, nors tu ką. Esame, beje, kažkada inicijavę tokią diskusiją su medienos ruošos įmonių vadovais, girdi, gal laikas būtų jungtis į asociaciją. Tai iš salėje esančių įmonių atstovų nė vienas neišreiškė noro imtis iniciatyvos. Sakė: taip, pritariame, kad vienytis reikia. Bet imtis iniciatyvos neturėjo ūpo. Akys lyg ir degė, bet judesio nebuvo. Ir nėra tokios asociacijos pas mus dar ir dabar. Kituose sektoriuose, beje, tikrai matome kur kas didesnį aktyvumą. Štai medienos apdirbimo įmonės turi kelias asociacijas, nekalbant apie kelias dešimtis ūkininkų (žemės ūkio) savivaldos organizacijų.

Galiausiai, dar kaltas ir didelis miško ūkyje pastebimas fragmentavimasis, nes ketvirtis milijono miško savininkų smulkūs, keli tūkstančiai medienos apdirbėjų, bene tiek pat miško darbų įmonių. O stambių žaidėjų mūsų sektoriuje vienas kitas.
Gerai, kad yra tokių, kurie bando suvienyti miško savininkus, demonstruoti gerą praktiką, vystyti bendradarbiavimą, minti valdžios koridorius, kelti problemas ir panašiai. Bet didesnis efektas bus tik tuomet, kada pradės dominuoti stambesnis vidutinis ūkis.

- Miško savininkai – ne miško darbų įmonės. Vis dėlto po truputi juda ta linkme.

- Beje, turiu nedidelį receptą, kaip asocijavimosi klausimą pagreitinti.

- Na, įdomu labai.

- Pradėti reikia nuo gyvų pavyzdžių. Reikia įkurti keletą objektų, kurie nuolatos demonstruotų, kaip apjungtas laisvanoriškais pagrindais privatus miškų ūkis gali funkcionuoti. Teritoriniu pagrindu, turint realų privačių miškų masyvą, reiktų steigti ūkininkavimo vienetus, nežinau dar, kaip juos reiktų pavadinti, bet ne tai esmė. Taigi, pradžiai bent vieną tokį darinį turėti IV grupės miškuose, kad galima būtų pademonstruoti patį tikriausią ūkininkavimą, o kitą – II grupės arba saugomų teritorijų miškuose, kuriuose, beje, labai daug miško savininkų turi savo sklypus, kad parodyti, kaip miškus tvarkyti saugomose teritorijose. Toms teritorijoms turėtų būti parengtas ypač detalus aprėpiantis ir masyvo technologinį tvarkymą (kelių tinklo optimizavimą, miško sandėlių išdėstymą) miškotvarkos projektas, apimantis visus bendroje veikloje dalyvaujančių miško savininkų sklypus. Tai galėtų būti atlikta valstybės ar Europos Sąjungos fondų paramos lėšomis.

Tokia tad būtų ūkinės veiklos pradžia. Turint bendrą miškotvarkos projektą jau galima pradėti antrą etapą – bendrai planuoti ir vykdyti darbus. Jei viskas palengva pasiteisintų, tai spėju, kad net ir esamas sklypų ribas galima būtų palengva trinti, įteisinant bendrą nuosavybę – gyvename iš bendrai gaunamų pajamų ir jas atitinkamai pasidaliję… Manau, kad tokiame privačių miškų masyve vertėtų su specialistų pagalba įrengti ir medynų formavimo, želdinių įveisimo demonstracinius objektus. Čia vertėtų rengti seminarus, aktualius privačių miškų savininkams, demonstruoti modernias miško darbų technologijas ir kt. Tokie objektai „kalbėtų patys už save”. Pastebėsiu, kad smulkus miško ūkis negali užtikrinti ir technologinės pažangos.

- Skamba pakankamai drąsiai.

- Nuo kažko reikės vis tiek pradėti. Realybėje, jei pasisektų, koks nors individualus miško savininkas tiesiog pamirštų, kad jis turėjo brandų mišką ir pajamas būtų gavęs vos vieną kartą gyvenime, kuomet dabar pinigėlis, tiesa mažesnis, kapsėtų kiekvienais metais. Čia joks naujo dviračio išradinėjimas. Taip dirba smulkus kaimyninės Suomijos ir kitų šalių miškų ūkis. Svarbu būtų užtikrinti tokio bendro miško masyvo medžių rūšinę ir amžiaus įvairovę, taip pat kompaktiškumą, aplinkosaugines priemones.
Svarbu būtų pamatyti, kad tokiame miške spindi ne tik ekonomika, bet ir gamta.
Toks privačių miškų masyvas veiktų rangos pagrindais?

- Tokiame privačių miškų sambūryje turėtų būti akcentuojami technologiniai dalykai. Pastebėsiu, kad smulkus miško ūkis negali užtikrinti ir technologinės pažangos. Todėl be rimtos technikos ten nebūtų pasiektas efektas, apie kurį kalbėjau anksčiau, o kas ją valdytų: ar samdomos įmonės, ar pats „masyvas“. Tai jau kitas klausimas. Jei pavyktų gauti paramą, techniką valdyti galėtų ir pats sambūris.
Čia kaip tik būtų gera pradžia pradėti formuoti ir tikslingą, perspektyvinį kelių tinklą, patogiai išdėstytą sandėlių sistemą, vėlgi, kad pasiekti optimalų medienos pasiekiamumą ir to pasėkoje gauti didesnę kainą už medienos sortimentus, efektą gaunant ir iš logistikos optimizavimo. Galima būtų net ir miškotvarkos lygį pakelti į aukštesnį, nes jau ateina laikas į ją pažiūrėti kitomis akimis, kad miškotvarka siūlytų dar daugiau realių sprendimų, ypač miškų technologinio tvarkymo prasme.

- Sutinku, kad pas mus miškotvarka iš esmės apsiriboja tik miško kirtimų ir kirtaviečių atkūrimo žiniaraščiais ir planeliais.

- Taip, juk pas mus pirmiausia suplanuoja miško kirtimus, o paskui tik žiūrime, o kaipgi iki tos vietos privažiuoti. Apskritai dalykas, kurį palietei, nelengvas. Gal pradėčiau nuo to, kad prielaidos kokybiškam infrastruktūros planavimui, informacinėms sistemoms miškotvarkoje ar apskritai miškų ūkyje, yra puikios. Mes turime aibę patikimų duomenų apie miško fondą, medynų augimą, puikiai prognozuojame miško išteklių pokyčius, vykdome detalią nacionalinę miškų inventorizaciją. Juokauju, kad pas mus miškotvarkininkai tuos pačius ne tik miško sklypelius, bet ir medžius apeina kas keli metai. To, pavyzdžiui, Skandinavijoje nepamatysi.
Bet va, su rimtu ūkinių darbų planavimu reikalai kartais stringa.

- Ko trūksta: teisės aktų, institucijos ar iniciatyvų?

- Per visus dvidešimt penkis metus miškuose nepakankamai pasistūmėjome demokratijos didinimo ir valdymo gerinimo link. Prikūrėm gausybę labai detalių teisės aktų, kuriuose žmogaus mintis kartais tampa beverte, o asmeninė atsakomybė dėl svarbiausių dalykų lyg ir nusitrina. O tai yra esminių dalykų matymas. Sutinku, atsakingu būti yra labai sunku, žmogus kartais tiesiog „nebepaveža“. Ir tai yra dėl didelės atsakomybės. O kai yra legalūs būdai ją nutrinti, tuomet tampa lengviau gyventi. Instrukcijų ir žinybų prikurta daug, o dažnai kontroliuojame ir sprendžiame ne pačius svarbiausius dalykus. Todėl kalbant netgi apie valstybinį miškų ūkį, reikia pastebėti, kad turėtume kelti aiškius esmingiausius valstybinės reikšmės tikslus miškų urėdijoms ir kas keli metai pažiūrėti, kaip tie tikslai yra įgyvendinami.

- Negi tik institucijos trūksta?

- Jokiu būdu. Galvočiau, kad Valstybinė miškų tarnyba galėtų tapti dar reikšmingesniu miškų ūkio strateginio planavimo centru, kuris apimtų tiek valstybinius, tiek privačius miškus, vykdytų medienos poreikio analizę, galų gale būtų tokia lyg ir miškų ūkio sektoriaus dalyvių vienijimo ašis. Tam ji turi puikias prielaidas: per pastarąjį dešimtmetį sparčiai plėtė veiklą, suformavo stiprią profesionalų komandą.

- Kokias matytumėte kitas dėmesio ar kompetencijos prasme apleistas sritis miškų ūkyje?

- Atsakymą pradėsiu optimistiškiau. Nepamirškime ir gerų dalykų – turime gerus miškų išteklius, kvalifikuotus specialistus, neblogą ekonomiką. Tikrai nenusileidžiame kitiems šalies ūkio sektoriams. Visgi nevisiškai išnaudojame galimybes. Imkime kad ir didelius kiekius pūvančios fitomasės. Mediena – tai pagrindinė prekė dabartiniu metu, už kurią gaunamos pajamos. Jei paklausti šiandien miško savininko ar net profesionalaus miškininko, koks yra medienos tūrio prieaugio ir jo naudojimo balansas, tai retas kuris atsakytų. Nes nežino ar nepagalvoja.
Tik dabar pradedami kelti klausimai, kodėl kasmet Lietuvos miškuose paliekama supūti 8 milijonus kubinių metrų fitomasės. Tai ir spygliai, lapai, šakos, kelmai, išlaužyti medžiai, kita menkavertė ar sunkiai prieinama mediena ir panašiai.
Tai beveik metinė kirtimo biržė!

- Na, ne visai. Viso šio kiekio sunaudoti neįmanoma ir netgi negalima, tačiau apie 1-2, o gal net 3 mln. m3 tikrai verta pagalvoti. Kitas rezervas – dar daug galima pasiekti racionaliau supjaustant stiebus į tinkamus sortimentus. Tai sunkiai sprendžiamas klausimas tiek privačių miškų savininkas ir netgi valstybinių miškų valdytojams. Retas kuris miško savininkas žino, kad yra medienos kokybės klasifikacija. Turime suprasti, kad kiekvienas skirtingas rąstas, pakliuvęs į lentpjūvę, tenai vertinamas skirtingai, o mokami pinigai irgi turėtų būti skirtingi. Todėl gaminti reikia tokius sortimentus, kurie turi didžiausią vertę ir paklausą kaip tik tuo metu rinkoje, išmanyti racionalaus stiebų sortimentavimo principus.

Čia daugiausiai kalbėjome apie tradicinį, visiems žinomą medienos verslą. Laikai keičiasi, atsiranda galimybės į mišką pažiūrėti plačiau. Mes bandome kalbėti apie tai, kad šalia medienos verslo miškininkams, ypač miško savininkams, galima daryti kai ką daugiau. Štai mes Kolegijoje atidarėme plantacinio miškų ūkio specializaciją. Energetinė mediena. Jos potencialias yra 6 milijonai kubinių metrų fitomasės per metus, kuriuos galėtume patiekti energetikai jau dabar be plantacinių miškų, kuriuos pradedame veisti. Didelę dalį sudaro bręstantys ar perbrendę menkaverčiai lapuočiai, kurių daug privačiuose miškuose ir ypač daug miškuose, kurie skirti nuosavybės teisių atkūrimui ir kurie jau bene dvidešimt metų apskritai „išjungti” iš naudojimo.

- Tokiam naudojimui turi būti ir ekonominis pagrindimas, ne tik ekologinis, sakantis, kad papildomai iš gamtos galime paimti milijonus kubinių metrų fitomasės be žalos jai?

- Taip, todėl ir dirbame šia linkme, norime pademonstruoti, remiantis mokslo pagrindimu, kad esant daugiau skaidrumo energetikoje, galima gauti vieną kitą eurą papildomai už kubinį metrą fitomasės, taip pat galima svarstyti Kaimo plėtros fondo lėšų panaudojimo galimybes atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai. Todėl ir šioje sferoje galima dirbti pelningai net ir privačiame miškų ūkyje.
Dar pratęsčiau apie kitas miškininkystės veiklų galimybes. Štai kalėdinių medelių auginimo arba plantacinio ūkio versluose dažnai girdime, kad neva jis nėra pakankamai perspektyvus, nes mūsuose esančios gamtos sąlygos neleidžia. Aš drįstu pasakyti, kad ne gamta čia kalta, o nepakankamai išplėtotas dėmesys tokio verslo vadybai, rinkodarai ir tam tikriems technologiniams sprendimams.
Vaistiniai augalai yra trečia papildoma galimybė. Poreikis vaistažolininkystei yra didelis, žmonės jau pradeda tuo domėtis ir pirmuosius plotus jau apsodina. Toliau – gamtinis turizmas, toks populiarus Vakarų Europoje. Mes turime daug natūralios, turtingos gamtos, turime istoriją, tad žmonių srautai pradeda didėti tiek turistų atvykėlių prasme, tiek patys lietuviai atranda savo šalį. Juk kiek keliauja žmonių vasarą baidarėmis?!

Viliumas Malinauskas įrodė, kad ir grybų bei uogų verslą iš miško galima puikiausiai plėtoti. Neseniai jis džiaugėsi, kad jo vystomo verslo apimtys yra penkis kartus didesnės nei vidutinės miškų urėdijos. Arba kitas va, drožia drebulę, pina krepšelius ir veža po visą Europą. Iš to, rodos, nedidelio miško verslo, įdarbina žmogus trisdešimt kaimo moterų ir didžiuodamas pasakoja, kad lengviau pasakyti, kurioje šalyje neparduoda savo pintų krepšelių, nei tų, kuriose sutiksi lietuviškos drebulės gaminį.

- Tokie pavyzdžiai skatina į mišką pradėti žiūrėti kitomis akimis.

- Pas mus žmonės nori, kad biznis pasidarytų labai greitai. Taip nebūna, nebent kas nors daroma „nešvariai”. Miško verslas sunkus ir mažai pelningas. Bet stabilus. Tad galimybių rinktis yra.

http://grynas.delfi.lt/aplinka/misku-specialistas-misko-verslas-sunkus-ir-mazai-pelningas.d?id=70261376#ixzz3zBBTXpmg

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2016 02 05
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai