Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Klausimai
miskasodis
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius
„Natūra 2000“

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2016 m. vasario 19 d.

Suvalkiečių miškai arba Tragiška ąžuolynų lemtis

„Miškai“, Alfonsas Kazitėnas, 2016 vasaris

Žvangant ginklams plėtėsi miškai
Kraštą gožė neįžengiamos plačialapės girios, vešėjusios derlingiausiose dirvose. Senbuviai devyniais prakaitais ėmėsi su miškais dėl armenų. Kirsdami girias puoselėjo būtį, ugdė žemdirbystės kultūrą. Šalies miškingumo tyrinėtojai, tarp jų Algirdas Brukas, mano, kad jotvingių klestėjimo laikotarpiu girios sudarė apie 50–55 nuošimčius krašto teritorijos. Tarp siaurai apgyventos juostos šiauriniame pakraštyje prie Nemuno ir tankiai gyvenamos pietinės dalies tęsėsi didžiulis ištisinių girių ir pelkynų masyvas su keletu gyvenviečių Šešupės pakrantėse.

Kryžiuočių žvalgų XIII a. darytuose kelių aprašuose kaip orientyrai nepereinamuose miškuose minimi Šešupės, Rausvės, Jūrės, Lieponos, Znilos upelių pavadinimai. Plūstantys kryžiaus žygeiviai naikino jotvingių centrus, žudė gyventojus. Kunigaikštis Skomantas 1283 m. priėmė krikštą ir iš dalies pristabdė puldinėjimus. Tačiau kiti vadai nesutiko krikštytis, su savo gentimis pasitraukė į krašto šiaurės rytinę dalį Gardino link. Juos toliau persekiojo nedraugiški kaimynai helicėnai su lenkais. Anot K. Subačiaus, „visos Sūduvos krašto žemės beveik per du šimtmečius trukusią kovą iš kažkada klestinčios žemdirbystės regiono virto miškais apaugusiu kraštu“.

Į miškingas vietoves traukė iš visur
Naujas krašto įsisavinimo laikotarpis prasidėjo nutilus ginklų žvangesiui. Įsilingavo žemių dalybos įvairių tautybių didikams, kurie naujose valdose ėmė steigti dvarus. Į nuniokotą ir apleistą kraštą iš Nemuno dešiniojo kranto kėlėsi lietuviai, norintys užsidirbti ir įsikurti laisvose žemėse, ponų niekinimo netvėrę baudžiauninkai. Vėliau į miškingą kraštą traukėsi bėgantys nuo carinės Rusijos valdžios represijų, netekę namų, vengiantys mirties. Užnemunės girių priedangoje ilgainiui susiformavo naujų sūduvių etninė grupė, su atskira tarme ir charakterio bruožais, savitais papročiais ir kultūra.

Geras pajamų šaltinis
Karalius Žygimantas Augustas susizgribo, kaip ištuštėjo valstybės iždas per karus su Rusija. Įžvelgė naują pajamų šaltinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos giriose ir 1559 m. pavedė Mstibugo seniūnui (vėliau tapusiam LDK vyriausiuoju medžiokliu) Grigaliui Valavičiui jas inventorizuoti. Patikėtinis išžvalgė plačiausius masyvus, parengė aprašų, suskirstė miškus girininkijomis. Nebuvo aprašyti medynai, jų plotai, medžių rūšys, amžius ir kiti dalykai, apsiribota daugiau žvėrių perėjų nuorodomis. Vis dėlto tai pirmas autentiškas žinių šaltinis, iš kurio galima patirti krašto miškų vaizdą ir pajusti nepagražintą senųjų girių didybę. Šešupės baseino plotuose plytėjo karališkos girios su medžioklės dvarais.

Nuostabus sūduvių kraštas
Su banguojančiomis kalvelėmis ir iškylančiomis jų viršūnėmis. Su plačiai it milžiniškas stalas ištįsusiomis lygumomis. Su upių ir upelių landomis bei vingiais vaizdinguose slėniuose ir ežerų ežerėlių įdubomis, spindinčiomis mėlynomis akimis. Su neaprėpiamomis panoramomis, duona alsuojančiais derlingiausiais laukais, užsilikusiais miškais, šviesiais miesteliais ir pilnais gėrio ūkininkų vienkiemiais. Visa aplinka liudija pasiturinčių žmonių tvarkingą gyvenimą, čiabuvių darbštumą, išmintį, praktiškumą, saikingumą, taupumą. Pralėkus plačiais vieškeliais nuo Kauno ligi surusintos senosios Prūsijos, lieka gilūs dvasiniai apmąstymai apie kadaise čia plušėjusias baltų gentis.

Artojams miškai nerūpėjo
Sūduvos krašto istorija taip glaudžiai susijusi su miškų likimu, kad neįmanoma atsieti. Į miškų dabartį tenka bristi per istorijos upes. Petingiems artojams miškų likimas rūpėjo mažiausiai. Kalvarijos, Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio apylinkių derlinguose laukuose miškų nelikę. Sūduviai, neabejoju, ims raukyti kaktą. Sakys, pažiūrėk, koks miškingas Višakio baseinas, kur medynai užima 54 nuošimčius jo platybių! Kiek mažiau miškingi Jotijos, Pilvės, Siesarties baseinai... Tačiau tegu parodo nuoširdžiai, ką pasistengė išsaugoti iki šių dienų. Į kokias panoramines platybes žvelgsi – padriki miškų bendrijų lopiniai, skiautės, ir tik tose vietose, kur koks nepatogus pakraščio ar užmirkęs plotelis. Sudraskytas, suplėšytas krašto žaliasis rūbas!

Pavadinimų daug, plotų mažai
Bet koks senbuvis pasigaus vardyti miškų pavadinimus ir susuks makaulę nežinančiam. Antai Šakių savivaldybėje net 60, Vilkaviškio – 30 atskirų miškų! Didžiuma giraičių, miškelių vardų susiję su konkrečiais vietovardžiais, savininkų pavardėmis. Esama labai artimų miško aplinkai, kaip Ąžuolynė, Beržynas, Gojelis, Pušynas, Skroblynė, Uosiabalis, Uosija. Pasitaiko primenančių girias, kaip Didžioji giria, Gižagirė, Ničgirė, Virbalgiris, Vištytgiris, ar net menkinančių miško dermę, kaip Balktojų, Pariebių, Šunkarių krūmai. Susizgribus lyginti mišku apaugusius plotus su bendra teritorija, subliūkšta pavadinimais mirganti gausybė. Vilkaviškio savivaldybės miškingumas 10, Kalvarijos – 12, Marijampolės – 14 nuošimčių! Marijampolės urėdija per tris rajonus prirankiojusi į miškus panašių lopinių ir skiaučių bemaž iki 23 tūkst. ha.

Varnabūdės giria
Vienintelė Varnabūdės giria senojo kirpimo: Klevynės, Mikalkiškių, Varnabūdės miškai sudaro 5,3 tūkst. ha masyvą. Netaisyklingos formos, suskaldytą įsiterpusių laukų, gyvenviečių. Miškų pamatas lygus, iš priemolių ir molių jauros. Girioje eglės su beržais nepasidalija plotais, daug puikių juodalksnynų, menkai drebulių. Vos pastebima skroblų ir pušų priemaiša, o ąžuolų – tik kvapelis. Pagal užimamą 3,4 tūkst. ha plotą kiek įdomesnis Buktos miškas, kuris vakaruose siekia Šešupę, o rytuose nubrenda į Žuvinto palias. Banguota slėnuma, laikinai arba tiesiog užmirkusios derlingos augavietės. Vyrauja natūralūs beržynai su juodalksnynais, maišosi eglės, dėl įvairovės – po truputį ąžuolų, skroblų, pušų.

Vištytgiris
Netoli didžiausio ir gražiausio sūduvių ežero – 2 tūkst. ha plote 10 km ilgio juosta pietų–šiaurės kryptimi nutįsęs Vištytgiris. Apglėbęs Lankupėnų, Narvydų, Pavištyčio, Tadarynės, Vaitelių kalvoto reljefo miškus. Vyrauja eglynai, sumišę su ąžuolais, beržais, juodalksniais, liepomis. Negalime nepaminėti Virbalgirio 364 ha liepyno, išsisukusio nuo šaukštų drožėjų ir vyžų pynėjų, – vienintelio Lietuvoje tos rūšies medyno, kuriame nestinga ąžuolų, skroblų, juodalksnių. O eglės žaliuoja tik pietiniame miško gale. Šilelio miške, įkopus į apžvalgos aikštelę, atsiveria ne tik nuostabi Vištyčio ežero panorama. Žvilgsnis nukrypsta į Karaliaučiaus krašte prasidedančią ir pas lenkus nukeliaujančią paslaptingą Romintos girią. Šiuose miškuose prūsų karo su kryžiuočiais metais slėpėsi „Metų“ autorius, Tolminkiemio pastorius Kristijonas Donelaitis. Palei sieną su Lenkija nemažame plote – sovietmečio palikimas – sužėlę menkaverčiai medžiai ir krūmai.

Nesiskaitė su miškais
Oi, nusipelnę tie Užnemunės artojai bizūno kirčių, kokius iš jų patyrė girių dirvonus plėšdami jaučių jungai! Nesiskaitė su miškais, kaip tie Vakarų Europos žemvaldžiai. Panašios nuotaikos persikėlusios į šiuos laikus. Sūduvoje seniausias Lietuvoje Žuvinto rezervatas. Naujų laikų produktas – Vištyčio regioninis parkas. Negi maža? Tačiau sūduviai vieninteliai šalyje nesugeba susitarti dėl nacionalinio parko, atspindinčio unikaliausius krašto gamtos ir kraštovaizdžių kompleksus. Vis pasvarsto, o viršų ima „nereikia“! Kratosi kaip velnias kryžiaus net su miškais suaugę, ką ir manyt apie artojus... Ne visi, bet dauguma. Suprask potekstę: sumenks ekonominė nauda. Ak, tas šaipokais apkarstytas kempiniškumas. Į natūralios gamtos ir miškų dvasines vertybes pašvilpt.

Kazlų Rūdos miškai
Dovanų dovana sūduviams! Trečia pagal dydį 58,5 tūkst. ha šilų santalka Lietuvoje po Dainavos ir Labanoro girių. Prasideda vos 12 km nuo Kauno tarp Lekėčių ir Zapyškio, tęsiasi 35 km iš šiaurės į pietus. Rytuose nueina palei Skriaudžius, Veiverius, Paežerius ir remiasi į smėlingą Veiverių moreninio gūbrio pakraštį. Vakaruose beveik siekia Jankus, Pilviškius, pietuose ties Ąžuolų Būda ir Gudeliais priartėja prie automagistralės „Via Baltica“. Masyvo paribiai ringiuoti, pakarpytas iš vidaus. Medės apgultis slepia nuo tolimų žvilgsnių numylėtinį Kazlų Rūdos miestą, Višakio Rūdą, Lekėčius, Jančius, Braziūkus. Junginį suvėrę 70 miškų, turinčių atskirus pavadinimus.

Jei ne smėlynai ir pelkės
Kazlų Rūdos miškai, kaip matyti iš rašytinių šaltinių, XVI a. telkėsi į didžiules girias, kurios snaudė plačiu ruožu į pietus nuo Nemuno tarp Jurbarko ir Kauno. Girių dalis į rytus nuo Višakio vadinta Kauno giria, į vakarus – Vilkijos giria. Didžiausias plotas teko pastarajai, kuri Nemuno dešiniajame krante susisiekė su Veliuonos giria. Per kelis šimtmečius derlingesnėse dirvose augančius miškus iškirto, masyvą suskaldė į mažesnius miškus. Kas liko – užsiliko Nemuno žemupyje, banguotuose senovės deltos smėlžemiuose, pakaitomis su pelkėtomis lygumomis. Tik apie Agurkiškę ir Kajackus įsiterpęs nedidelis žemyninių kopų ruožas. Jei ne smėlynai ir pelkės, neabejoju, šituose miškinguose plotuose plaukėtų javai. Pusę masyvo sudaro vidutinio našumo pušynai, juos lydi ir įvairina eglynai, beržynai, juodalksnynai. Šio krašto juodalksnynai apskritai verti pagarbos. Šiame masyve susilieja A. Stulginskio universiteto Miškininkystės katedros mokslininkų išmintis ir Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos miškininkų pastangos gerinti ateities miškų būklę

Sūduvių artojų medis
Sūduvos miškuose, kaip matome, – įvairių rūšių medžiai. Labai panašu į Aukštaitijos mišrius miškus. Kiek daugiau ąžuolų, senovės ąžuolynų pabiros. Tebūna ąžuolas sūduvių artojų medis. Vis dėlto neapleidžia abejonės: jeigu jie būtų išsaugoję bent dalelę senųjų krašto ąžuolynų iki šių dienų... Stengiasi sodinti naujus, ąžuolų giraitėmis įamžina tautos įžymybių atminimą, valstybės sukaktis.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2016 02 19
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
Valstybinių miškų vertė

ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai